Tiesiog sėkmė
(Coup de chance)

Dar tamsiame ekrane pasigirsta džiazo muzika, ir mes jau Paryžiaus gatvėje. Į darbą skubančią Fani (Lou de Laâge) užkalbina daug metų nematytas privačios mokyklos Niujorke bendramokslis Alenas (Niels Schneider). Jis išsiskyręs, ji ištekėjusi antrą kartą. Jis ją įsimylėjęs nuo mokyklos laikų, ji jo beveik neprisimena. Netikėtą susitikimą gatvėje lydi trumpas neįpareigojantis pokalbis, keli susitikimai Paryžiaus parkuose valgant sumuštinius, ir jie – jau meilužiai. Tačiau Fani vyras Žanas (Melvil Poupaud) greit ima nujausti, kad žmona jam neištikima. Ir nusprendžia imtis veiksmų. Juk jis, galų gale, yra žmogus, pats kuriantis savo planus ir jų besilaikantis.

Paryžius šį kartą matomas ne turisto, o miesto gyventojo akimis. Vittorio Storaru, buvusio Bernardo Bertolucci operatoriaus, filmavusio ir kelis paskutinius Alleno filmus, kamera kaip likimo akis seka savo personažus. Auksinės rudens spalvos nušviečia Paryžiaus gatvėmis vaikštančius įsimylėjėlius ir palėpę, kurioje gyvena Alenas. Tik Žano namuose vyrauja šaltos, melsvos spalvos, kambarių ir koridorių labirintas net dusina, o įprastai judri, saulės spinduliuose nardanti kamera čia tarsi sustingsta bijodama kažką užkliudyti – toks pokytis puikiai apibūdina ne tik personažo charakterį, bet ir savininkišką Žano elgesį su Fani.

Allenas mėgsta stebėti, kaip jo personažai gadina sau gyvenimą, nors niekada jų nesmerkia, kad ir ką jie būtų padarę – kiekvienas jų turi savą motyvaciją, net despotiškasis Žanas. Tiesa, „Tiesiog sėkmės“ personažai nekomplikuoti, o jų veiksmai gana stereotipiški. Turtingieji laiką leidžia nuobodžiuose vakarėliuose, kuriuose apkalbinėja vieni kitus, tiesiog plepa apie pinigus ir ateivius (Allenas ir toliau nevengia pasišaipyti iš buržuazijos), turi užmiesčio vilas ir medžioja elnius gretimuose miškuose. Įsimylėjėliai valgo keptus kaštonus, vaikšto po senienų knygynus ir Paryžiaus parkus, o Alenas gyvena palėpėje ir ranka rašo knygą apie džiazo muzikantą. Filme Allenas atsisako neurotiškų buvusio alter ego personažo bruožų. Šį kartą vietoje jo – Alenas (liko vardas), bohemiškas, nuolat besišypsantis, beviltiškai romantiškas, atvykęs į Paryžių rašyti ir tikintis atsitiktine sėkme. Jo priešingybė – Žanas, minčių apie kontrolę ir sėkmę apsėstas sociopatas, manantis, kad atsitiktinumai neegzistuoja. Jis mėgsta medžioti, namuose kabo didžiulis tapytas jo portretas, vakarais jis žaidžia su kolekciniais žaisliniais traukiniais – tikras kilpų ir tunelių valdovas, didelis vaikas, neleidžiantis niekam vykti ne pagal jo planą. Vis dėlto didžiausias jo trofėjus – žmona Fani, tiesiog simpatiška prancūzė, mėgstanti poeziją ir nuobodžiaujanti vyro lankomuose vakarėliuose. Todėl daugiausiai simpatijų sulaukia netikėtai atvykusi Fani motina Alina (Valérie Lemercier) – užkietėjusi Simenono detektyvų gerbėja, linkusi kliautis intuicija ir reikiamu metu suteikianti filmo siužetui antrą kvėpavimą.

Allenas kalba apie atsitiktinumą, sėkmę ir likimą, o per herojams pasitaikančias situacijas svarsto, kas iš tikrųjų priklauso nuo mūsų pačių. Atsitiktinė sėkmė nulemia, kad Fani ir Alenas susitinka gatvėje. Tačiau ar to užtenka, kad jie būtų laimingi? Laimė, atsitiktinumas, pavydas, kaltė – tai temos, kurias Allenas lietė jau ne viename savo filme. Žiūrovai tikrai įžvelgs panašumų su „Nusikaltimais ir prasižengimais“ (1989), „Lemiamu tašku“ (2005) ar „Sensacija“ (2006). Kaip ir juose, „Tiesiog sėkmėje“ visi personažai tampa savo likimo įkaitais, o režisierius ir vėl žaidžia detektyvą. Bet, nors ir pasikartojantis, Allenas išlaiko gebėjimą įtraukti žiūrovus. „Tiesiog sėkmė“ prasideda kaip tipiškas romantinis Alleno filmas – Fani ir Aleno romano eiga atrodo lengvai nuspėjama. Tačiau filmui įpusėjus nerimas ir paranoja auga, o auksinių lapų šilumą užgožia intriguojantis, tamsus detektyvas. Ir, nepaisant gana banalaus siužeto, kiekviena scena gali nustebinti. Iki pat lemtingo paskutinio šūvio, kai režisierius ir vėl apgaus visus.

„Tiesiog sėkmė“ – tikrai ne geriausias Alleno filmas. Tačiau Allenas vis dar moka su meile žvelgti į netobulus žmones. Ir primena, kad viskas dažniausiai baigiasi gerai. O jei ne – tai nebuvo lemta, tokia jau ta sėkmė. Arba žmogiškosios egzistencijos ironija.