Venecijos šmėklos
(A Haunting in Venice)

Bloga nuojauta apėmė nuo pirmų kadrų: režisierius Kennethas Branagh iš Venecijos išspaudė tik keletą pigių atvirukinių vaizdų su gatvėse teatrališkai krutančiais statistais. Turėjau vilties, kad padėtis pagerės sutemus, kai personažai iš dirbtinio išorinio pasaulio gondolomis persikels į prašmatniai aptriušusius rūmus. Juk kas gali būti nuostabiau: naktis, lauke šėlsta audra, į pastato pamatus daužosi bangos, o viduje vakaroja nedidelė kompanija ir klausosi prisiminimų bruzdesio, sklindančio iš seno namo kerčių. Tačiau išraiškingos interjero detalės liko dūlėti prieblandoje, o paslapties atmosferą nustelbė neurotiški personažai, nufilmuoti stambiu planu. Demoniškas uraganas ėmė siautėti ir namų viduje. Atrodė – rūmai tuoj grius jei ne nuo gamtos jėgų šėlsmo, tai nuo paklaikusių veidų grimasų.

Kurį laiką Puaro dar kenčia ir mėgina nusišalinti nuo viso šito chaoso. Tačiau tokia perdėtai smulkmeniška ir tvarkinga persona, garbinanti susistemintus duomenis, tiesiog negali palikti likimo valiai suirutės namuose ir netvarkos personažų protuose. Štai aiškiaregė žada iškviesti rūmų šeimininkės dukters vėlę ir atskleisti jos mirties priežastis, krinta kandeliabrai, sielvarto palaužta motina grąžo rankas... Nors ir nelabai išradingai, mįslingos detalės jungiasi tarpusavyje, ima atrodyti, kad randasi tam tikri sąryšiai ir logika. Visi personažai kaip apduję, net ir racionalusis Puaro jaučia, kaip kažkokios jėgos jį traukte traukia į okultizmo raistą. Tačiau jis, net ir apsvaigęs, laikosi savo principų: šitas isteriškas balaganas yra ne kokia nors alternatyvi tikrovė, bet kvailas sensacijos, aštrių pojūčių vaikymasis arba sąmoninga klastotė, pridengianti piktas užmačias.

Deja, su Puaro pagalba šiaip ne taip sutvarkyti namai nesuteikia džiaugsmo ir ramybės pojūčio. Po audringos nakties atsiveria liūdnas pasaulio vaizdas: sužinome, kad veikėjų sielos sužalotos nelaimingos meilės, liguisto prieraišumo ir neseniai pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo, tad jų net neišeina teisti už nedorybes. Be savojo tikėjimo sveiku protu ir mokslu, Puaro daugiau niekuo negali užpildyti šio pasaulio, čia įmanomi nebent keli finaliniai gerumo ir atjautos gestai.

Ir vis dėlto nevertėjo režisieriui Branagh drauge su šmėklomis išsklaidyti ir kino burtų, kurie būtų praplėtę pasaulio vaizdą, leidę nukreipti akis ir mintis nuo nelabai skoningo siužeto. Kaip čia neprisiminsi kitų seno namo, apleistų rūmų kino poetikos pavyzdžių. Kad ir Guillermo del Toro „Purpurinės kalvos“, kur apsvaigusi herojė klaidžioja po vėjų perpučiamą seną pilį: pati filmo materija, o ne duomenų analizė mums padeda perprasti į daiktus, kambarių ir požemių sienas įsismelkusias paslaptis.