Praėję gyvenimai
(Past Lives)

Šis filmas yra ne apie kažkokio vienintelio tikro gyvenimo išsipildymo laukimą, o apie blaivų suvokimą, kad iš milijardų galimų scenarijų čia ir dabar gyvename savo vienintelį autentišką gyvenimą („Jei atsidūrėme čia, vadinasi, čia ir turime būti“).

Kad ir kokia kukli būtų ši žinutė, ji konstruojama su lengvu patosu, patogiai įtaisančiu žiūrovą kino teatro kėdėje. Tai kinas apie istorijų pasakojimą – be įtampos suteikiantis žiūrėjimo malonumą. Galbūt jo patogumas ir yra didžiausias jo trūkumas, nes išgyvenus šį romantikos cunamį ir po beveik metų rašant recenziją išblėsę įspūdžiai kviečia žiūrėti iš naujo.

Berlinalės konkurse rodyto filmo centre – žavinga niujorkiečių menininkų pora. Nora su tėvais dar vaikystėje emigravo iš Pietų Korėjos į Kanadą. Su savo būsimu vyru Arturu ji susipažino rašytojų rezidencijoje. Tada Nora buvo apsisprendusi nesiblaškyti tarp kelių savo tapatybių, pamiršti gimtąją Korėją ir siekti svajonių įgyvendinimo Vakarų pasaulyje. Dabar ji jaučiasi to pasiekusi ir profesine prasme, ir asmeniniame gyvenime. Šis jausmas susvyruoja, kai vieną dieną ji gauna žinią nuo vaikystės draugo Hae-Sungo, kurio nematė daugiau nei kelias dešimtis metų. Jam atvykus aplankyti, paaiškėja, kad vaikystėje užgimę tvirti jausmai neišblėso. Kaip sako Arturas, tai nepaprastai gera istorija, kurioje jis – senai meilei išsipildyti neleidžiantis antagonistas. Tačiau filmas „Praėję gyvenimai“ yra ne apie sugrįžimą iš klystkelio, o apie autentiško kelio ir bendrakeleivių pasirinkimą, susitaikant, kad vyksta tai, kas turi vykti, o neįvyko tai, kam nebuvo lemta.

Dėl to filme taip daug dėmesio, tiesa, kartais ironiškai, skiriama Korėjoje plačiai paplitusiai budistinei sąvokai inyeon. Ji paremta tikėjimu, kad ryšiai tarp žmonių kuriasi per tūkstančius ankstesnių gyvenimų, todėl visi mus supantys žmonės šiame gyvenime kažkuo mums buvo ir praeituose, bet tam, kad žmonės taptų pora, reikia būti susidūrus bent aštuoniuose tūkstančiuose praeities gyvenimų. Filmo personažai, viena vertus, inertiškai kartoja senovės išmintį, kita vertus, abejoja, ar globalėjančiame pasaulyje ji pritaikoma.

Tapatybės klausimai šiame filme neabejotinai esminiai, tačiau apie juos kalbama be didelio dramatizmo, šiuolaikiškai ir su kažkokiu stoišku tvirtumu – tai ne trauminės patirtys, o tai, kas augina, suteikia gylio ir spektro žmogaus asmenybei, daro jį visavertį. Skirtumą jaučia ir nuobodžiai vientisas Arturas, kurį nepažįstama gyvenimo partnerės pusė baugina ir veikia kaip veidrodis, nukreiptas į jo paties jaučiamą vidinę seklumą.

Tai istoriją pasakojantis kinas, kuriame gražūs panoraminiai kadrai, kameros judesiai ir montažas lengvai stumia filmo veiksmą į priekį, o fortepijono muzika pabrėžia jautriausius momentus ir laiko tėkmę. Stipriausias filmo elementas neabejotinai yra vaidyba, neįtikėtinai tiksliai perteikianti Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus. Norą vaidinanti Greta Lee vienu metu yra ir tipiška niujorkietė – liberali, ambicinga ir laisva moteris, ir globalaus pasaulio chameleonė, galinti prisitaikyti, tačiau išsauganti savo savitumą. Teo Yoo, vaidinantis Hae-Sungą, įkūnija trikdantį nejaukumo jausmą atsidūrus svetimoje aplinkoje, jo rytietiškas vyriškumo šarvas čia negali apginti, atvykėlis sako, kad nesitikėjo, jog jam galėtų patikti senos meilės vyras – dar viena vieta, kur filmas slopina dramatizmą ir pirmumą teikia gyvenimiškam šiuolaikiniam scenarijui. Johnas Magaro, įsiminęs iš Kelly Reichard „Pirmosios karvės“, vaidina Arturą, gerai pažįstamą indie filmų personažą – jautrų ir sutrikusį mačo antipodą, besigilinantį į savo jausmus ir gerbiantį artimo laisvę.

Gera ekrane stebėti šios trijulės sinergiją, subtilius ir taikliai iliustruotus jausmus, kylančius dėl mažo, bet viską išjudinusio įvykio. Kadangi tai biografiškas Celine Song filmas, sunku priekaištauti, kad lokacijų ir personažų (menininkai neišeina iš mados) pasirinkimu jis neperžengia saugumo zonos, tad belieka mėgautis užliūliuojančiu malonumu ir nekantriai laukti, apie ką ši talentinga režisierė prabils toliau.