Ferrari

Patriarchą Enzo Ferrari vaidinantis Adamas Driveris tokio kadro visą filmą taip ir negauna. Nors stambių planų jam netrūksta, šie pabrėžia jo santykį su aplink jį besisukančiu pasauliu, matomu fone, o ne atsispindinčiu viduje. Nors „Ferrari“ centre yra būtent jis – visi kiti personažai, taip pat ir Laura, rodos, funkcionuoja tik kaip jo palydovai – filmui pasibaigus lieka įspūdis, kad apie jį, jo motyvus ir kompromisus su savimi sužinojome mažiausiai. Driveris vaidina legendą, o ne realų žmogų.

Priešingai biografinio žanro konvencijoms, filmo veiksmas apsiriboja viena vasara ir vienu „Ferrari“ epopėjos epizodu. Automobilių kompanija, kurią, kaip sužinome iš titrų, Enzo ir Laura pastatė ant kojų per pirmąjį dešimtmetį po karo, susiduria su finansiniais sunkumais ir, kad iš jų išbristų, turi rasti investuotoją bei išplėsti gamybą pardavimui – kas, Enzo akyse, yra antraeilis dalykas po lenktyniavimo. „Kaip mes parduosime 400 automobilių per metus?“ – abejoja jis. Paprastai, atsako jam finansininkas, reikia laimėti lenktynes ir klientai ims patys rikiuotis: „Sekmadienį laimi, pirmadienį parduodi.“

Ir nors tai potencialiai ruošia dirvą konfliktui tarp aistros sportui bei grynajai meistrystei ir verslo logikos, ši dilema taip ir neiškyla. „Jaguaras“ lenktyniauja tik tam, kad parduotų automobilius, o aš parduodu automobilius, kad galėčiau lenktyniauti“, – pareiškia Enzo ir iki filmo pabaigos jam netenka išduoti savo principo.

Didesnis konfliktas bręsta asmeniniame Enzo gyvenime – be žmonos, kurią, rodos, nuoširdžiai myli ir gerbia kaip verslo partnerę, jis jau 12 metų turi meilužę Liną (Shailene Woodley) ir sūnų Piero. Su jais Enzo gyvena paralelinį šeimyninį gyvenimą ir nei jis pats, nei filmo logika neįžvelgia čia veidmainystės ar nuolaidžiavimo silpnybėms. Nuo Lauros, žinoma, antrąją šeimą slepia, neva dėl jos ramybės, bet kai ji pati išsiaiškina ir priremia Enzo prie sienos, dėl savo ramybės nemeluoja.

Tai, kas juodu sieja, yra noras kažką po savęs palikti. Tai – ir „Ferrari“, ir jųdviejų miręs sūnus, pagrindinė tuštuma filmo emocinėje skalėje. Laura jaučiasi Enzo išduota ne todėl, kad jis jai neištikimas su kita moterimi, bet kad jis turi kitą sūnų, o ji – nebe. „Du objektai negali užimti tos pačios erdvės vienu metu“, – apie lenktynes sako Enzo, tačiau ta pati taisyklė galioja ir filmo jausmų erdvėje, tarsi antrasis sūnus, jei būtų pripažintas, išstumtų pirmąjį.

„Ferrari“ yra nepaprastai stilingas ir gražus filmas, net jeigu ir nesi automobilių sporto mėgėjas. Šeštojo dešimtmečio Italijoje net ir lenktyniniai automobiliai – aptakūs, blizgūs ir ryškiai raudoni – daug malonesni akiai nei dabartiniai rėmėjų logotipais raibuliuojantys bolidai. Ir Italija čia atrodo stilizuota – nepaisant daugiau nei dviejų valandų trukmės, „Ferrari“ palieka kompaktiško ir hermetiško pasaulio įspūdį. „Ferrari“ Italija yra tokia, kokią ją įsivaizduoja amerikiečiai, kur (daugiausia) anglakalbiai aktoriai šneka su ryškiu itališku akcentu, o ne reali sudėtinga visuomenė lūžiniu savo istorijos momentu. Kitaip sakant, „Ferrari“ nėra biografinis epas apie svarbų žmogų ir jo laikus – bet tai nėra blogai.