Gyvūnų karalystė
(Le règne animal)

Pirma, čia pasakojama apie netolimą ateitį, kuri, kaip tapo įprasta panašiuose filmuose, mažai kuo skiriasi nuo dabarties, tik esama šiokių tokių keistumų – dalis žmonių dėl nežinomo genetinio viruso pamažu mutuoja į gyvūnus. Antra, šis pasakojimas yra vienas tų šiuolaikinių kino kūrinių (ypač tai ryšku dokumentikoje), kuriuose kalbama, nebūtinai tiesiogiai, apie antropoceną, o kaip išeitis jam pasiūloma vėl atsigręžti į gamtą. Galiausiai trečia, kaipgi be to, filme maišomi bent keli žanrai.

Tačiau apie viską nuo pradžių. Istorija prasideda tėvo ir jo paauglio sūnaus kelione į ligoninę aplankyti motinos. Iš pradžių nieko įtartino. Sūnus automobilyje kemša bulvių traškučius, tėvas niurzga, kad šis valgo nesveiką maistą. Bet kai sūnus supykęs išlipa iš automobilio, nutinka kai kas racionaliu protu sunkiai paaiškinamo: iš eismo spūstyje įstrigusio greitosios pagalbos automobilio į laisvę pasprunka keistas padaras – pusiau žmogus, pusiau paukštis.

Čia režisierius sužaidžia žiūrovų lūkesčiais. Kas mums pasirodo kaip kažkas iš fantastikos srities, herojų pernelyg nenustebina. Pasirodo, gyvūnais virstantys žmonės jau kurį laiką yra nauja realybė. Su ja greitai tenka susitaikyti ir mums, priimti tokias režisieriaus siūlomas taisykles.

Kaip vėliau paaiškėja, vis daugiau gyvūno bruožų įgauna ir ligoninėje gulinti paauglio motina. Ji nebekalba žmonių kalba, darosi vis pavojingesnė, todėl ją, kaip ir kitus mutantus, valdžia nori perkelti į specialų izoliatorių, toliau nuo visuomenės. Kad galėtų būtų arčiau jos, tėvas ir sūnus nusprendžia keliauti iš paskos ir įsikurti naujoje vietoje. Tačiau mutantus vežantis furgonas pakliūva į avariją, ir motina kartu su kitais „pacientais“ dingsta aplinkiniuose miškuose. Policija ir kariuomenė pradeda jų paieškas. Dabar istorija apie netolimos ateities pasaulį įgauna vis daugiau kitų žanrų elementų.

Režisierius į vieną pasakojimą ima jungti paauglio brendimo (coming of age) istoriją su visais ją lydinčiais tropais (nuo pirmosios meilės iki maišto), prideda kūniškojo siaubo (body horror) prieskonių, nes paaiškėja, kad sūnus irgi užsikrėtė virusu ir pamažu virsta, regis, šunimi, o prie viso šito dar įpina stebuklinės pasakos motyvų apie miške besislapstančio jau minėto mutanto – pusiau žmogaus, pusiau paukščio – svajonę išmokti skraidyti.

Jau turbūt numanote, ką parašysiu. Žanrų kokteilis scenarijaus lapuose, matyt, skambėjo išties intriguojančiai, tačiau ekrane istorija vietomis pabyra skirtingomis nuotaikomis, todėl nebėra tokia paveiki, kokia galėjo būti, jei režisierius būtų likęs, sakykime, tik kūniškojo siaubo teritorijoje.

Bet žanrai lieka žanrais, kur kas įdomiau, kokias mintis apie pasaulį ir žmogų jie padeda formuluoti. Akivaizdu, kad gyvūnais virstantys žmonės režisieriui tampa metafora prabilti apskritai apie mūsų visuomenę palaikančią normalumo iliuziją ir Kito (ar tai būtų mutantai, ar imigrantai, ar kitataučiai) baimę. Kartu – apie tai, ką su ta baime daryti.

Filmo žinutė aiški – žmogus irgi gyvūnas, vadinasi, kad ir kiek bandytume gamtą valdyti, kištis į jos natūralius procesus ir ją disciplinuoti, anksčiau ar vėliau visa tai atsisuks prieš mus pačius. Ekologinėmis katastrofomis, mutacijomis ir visokiais kovidais.

Kaip sako viena iš herojų, vienintelė išeitis yra rasti būdų, kaip su gamta (su Kitu) sugyventi. Išvada paprasta ir teisinga. Gaila, kad kol kas įmanoma tik kino ekranuose.