Liepsnojantis dangus
(Roter Himmel)

„Liepsnojančio dangaus“ pradžioje matome du draugus – rašytoją Leoną ir Meno akademijoje besirengiantį studijuoti Feliksą. Raudonu automobiliu jie važiuoja prie jūros – Felikso mama ten miške turi namą. Abu veikėjai nori pasinaudoti galimybe trumpam atsiskirti nuo pasaulio: Leonas turi baigti knygą, o Feliksas – parengti nuotraukų portfolio stojamiesiems. Ryšys su „Undine“ gana akivaizdus – būsimų fotografijų tema yra vanduo.

Kelyje mašina sugenda, ryšio nėra ir draugai beveik paklysta miške, kuris iškart pradeda žadinti Leono baimę. Keistas dalykas, bet baimė staiga užplūsta kadrą ir pasijunti lyg kokiame vokiečių romantikų eilėraštyje ar paveiksle. Kad ši baimė – pirmasis būsimos dramos ženklas, paaiškės daug vėliau, bet atvykus į vietą ženklų tik gausėja: miškuose siautėja gaisrai, danguje nuolat girdėti lėktuvų garsai, name kažkas gyvena. Paaiškėja, kad tai Nadja, apie kurią pamiršo perspėti Felikso mama. Mergina iškart sugriauna įsivaizduotą idilę – draugai turi miegoti viename kambaryje, naktį iš jos miegamojo sklinda aistros garsai. Bet Nadja iškart sužadina Leono smalsumą. Tiesa, tai pasireikš pretenzijomis ir skundais, kad Leonas negali dirbti.

Leonas turi rašyti, nes netrukus romano aptarti atvažiuos jo leidėjas. Vaikinas nuolat kartoja: „Man reikia dirbti“, bet nedaro nieko. Kartais išsirengia prie jūros kartu su Feliksu, kartais į kurortinį miestelį – ten sužino, kad Nadja pardavinėja ledus. Leonas vis užsnūsta ir galima suprasti, kad jo neurozė bei pastabos Nadjos, o vėliau ir Felikso meilužiui Devidui yra ne tik kūrybos krizės, bet ir požiūrio į pasaulį išraiška. Leoną erzina viskas – staiga prasidėjęs Felikso ir Devido meilės romanas, Nadjos reakcija į jo išsišokimus, jūra ir saulė – net gulėdamas pajūryje jis apsirengęs nuo galvos iki kojų. Leonas supranta, kad pasaulis laukia jo dėmesio, palankumo žmonėms ir noro bendrauti, bet nemoka būti kartu su kitais. Pradedantysis rašytojas primena Woody Alleno filmų personažą, turintį daug pretenzijų jį supančiam pasauliui ir žmonėms.

Kai atrodo, kad Petzoldas kuria gana neįprastą (nes nebūdingą vokiečių kinui) subtilią komediją apie jausmų ugdymą, keičiasi „Liepsnojančio dangaus“ tonas. Sutrikęs Leonas duoda romano rankraštį Nadjai ir kantriai laukia jos verdikto, matyt, slapta tikėdamasis, kad ledų pardavėja liks sužavėta. Bet ji pasako tik vieną žodį: „Šūdas.“ Leonas ilgai sėdi prie jūros, žiūri į ją, o vėjas blaško rankraščio lapus. Netrukus bus proga įsitikinti, kad Nadja visiškai teisi. Kai pasirodys Leono leidėjas Helmutas ir pradės skaityti „Club Sandwich“ nuo pradžios, raiškiai tardamas kiekvieną žodį, po kelių sakinių taps akivaizdu, kad Leono stilius katastrofiškas, kad pasažai apie seksą su prie moters krūtinės prigludusio kūdikio išmatų kvapu yra tik beviltiškas noras šokiruoti skaitytoją, sukelti estetinį šoką. Kad iš tikrųjų Leonas neturi ko pasakyti, nes nepažįsta net savęs. Įsiklausydamas į leidėjo balsą, Leonas, regis, pradeda ir pats tai suvokti.

Netrukus filmo veikėjai susės prie stalo vakarieniauti ir prasidės pokalbis apie literatūrą. Visų, bet pirmiausia Leono, nuostabai paaiškės, kad Nadja yra literatūrologė, Magdeburgo universiteto doktorantė. Norėdama paaiškinti savo disertacijos temą apie katastrofos suvokimą poezijoje, Nadja deklamuos Heinricho Heine’s eilėraštį „Asra“. Tai magiškiausia „Liepsnojančio dangaus“ akimirka ir vis noriu prie jos grįžti, kad pagaliau suprasčiau, kaip Petzoldas nepastebimai keičia filmo ištarmę ir kaip staiga nuskamba būsimos tragedijos motyvas. Kol kas šis motyvas – tik dukart padeklamuoto eilėraščio pabaiga: eilėraščio herojus yra iš tų, kurie, kartą pamilę, turi mirti. Bet netrukus pradeda „snigti“ baltais pelenais, Helmutą pakerta skausmas ir Nadja jį išveža į ligoninę. Leonas netelpa į išsinuomotą automobilį ir priverstas bėgti mišku. Ten jį pasiveja gaisras, akyse nusibaigia degantis šerniukas.

Liepsnojantis miškas lyg sugrąžina į archajišką erdvę. Ją pabrėžia ne tik naktimis nuo gaisrų pašvaistės nušvintanti jūra, kurią herojai stebi nuo stogo, ar jų naktiniai žaidimai su švytinčiomis raketėmis. Naktį čia atgyja geismai, materializuojasi sapnai. Neatsitiktinai namas stovi netoli Rostoko – tai buvusi VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika). Taip pat savaip mitiška erdvė. Dviejų Vokietijų susijungimą, nematomas jo paliktas žaizdas Petzoldas analizavo ne viename savo filme. Iš Berlyno į pajūrį atvykę draugai pastebi iki šiol likusius skirtumus, jaučiasi pranašesni, lyg būtų atsidūrę sustingusiame laike, kurio vis dar nepasiekia mobilusis ryšys ar techninė pagalba automobiliui nutempti. Užkliūva net Devido vardas, o į viešbučio kambarį, kuriame įrengtas memorialinis rašytojo Uwe’s Johnsono kampelis, įžengęs Leonas šaiposi, kad darbuotoja pavardę taria „Džonsonas“. Manau, kad nuoroda į Johnsoną svarbi Petzoldui ne tik todėl, kad rašytojas knygose analizavo padalintos šalies būseną. Gal tai ir nuoroda į vienišą Johnsono mirtį nuošaliame name Anglijoje, kur rašytojas buvo surastas tik po trijų savaičių. Deja, panašūs filmo motyvai, matyt, įkandami tik gyvenantiems vokiečių kultūros erdvėje, juolab skaičiusiems ne tik Heinę.

Leono ir Nadjos naktis ligoninės koridoriuje ir sugrįžimas į namą, sunki Helmuto liga, tragiška Felikso ir Devido mirtis žymi dar vieną „Liepsnojančio dangaus“ virsmą, tik jau į moralitė lygmenį. Leisdamas skambėti užkadriniam pasakotojo balsui, kurį ne iškart gali suvokti kaip naują Leono kūrinį skaitantį Helmutą, Petzoldas ne tik paryškina laiko distanciją, bet ir pabrėžia, kad Leono romanas gimė ne iš pastangų šokiruoti, bet iš skausmo, noro pamatyti ir suprasti kitus bei save, suvokti, kas atsitiko liepsnojant dangui. Iš Leono meilės Nadjai, kurią jis sakosi užmiršęs. Tai, kuri pamilo ne jį. Petzoldo moralitė įvilktas į skaidrią, šiuolaikinio kino beveik pamirštą formą, kurią gali padėti suprasti tik literatūra. Ji lyg mintys, kylančios žiūrint į jūrą.