Maestro

Cooperio ambicijos nežadėjo nieko gera, nes, režisuojant filmą apie muzikos legendą, pravartu nemažai žinoti ir apie pačią muziką. Nors režisierius kiekvienu atveju laisvas rinktis, kaip pristato savo pagrindinį veikėją, sumanymas pateikti Bernsteino gyvenimą kaip sentimentalią holivudišką romantinę dramą neatrodo labai patrauklus. Galbūt todėl „Maestro“ rezultatas veikiau primena Bernsteino gyvenimo faktų ir jo santykių su žmona Felicia Montealegre (Carey Mulligan) atpasakojimą nei konceptualesnį dirigento portretą.

Taip pat nesunku pastebėti, kad Bernsteino biseksualumas filme pateikiamas veikiau kaip nesubrendėliška asmeninė savybė, o ne visą gyvenimą jį lydėjęs dualumas, skleidęsis ir muzikinėje veikloje. Režisierius čia akivaizdžiai palaiko heteroseksualią dirigento pusę, konfliktinėse situacijose atsidurdamas Felicios pusėje. Kartu vengiama dramatiškumo, todėl Bernsteino gebėjimas gyvenimo tragizmą paversti džiaugsmu irgi lieka už kadro.

Pradėdamas filmą gana brechtiškai, ekrane užrašyta Bernsteino citata, režisierius dėlioja pseudodokumentinių kadrų montažą, tarsi įleisdamas žiūrovą į herojaus profesinio gyvenimo užkulisius. Ir nors pats Cooperis, bandydamas įsikūnyti į savo kuriamą personažą, net mokėsi diriguoti, dirigavimo scenos atrodo gerokai perspaustos. Tiesa, Bernsteino judesiai, veido išraiškos imituojamos tobulai, tačiau įtikinti žiūrovą, kad Gustavo Mahlerio muzika Cooperiui nėra svetima, vis dėlto nepavyko. Apskritai žiūrint filmą buvo sunku susitapatinti su jo veikėjais – kitoks pasirodė tik jausmingas filmo finalas, veiksmui koncentruojantis į Felicios ligą. Net jei išties būta ambicijų remtis Bertolto Brechto susvetimėjimo efektu, konceptualiai pritaikyti šį metodą režisieriui, matyt, pritrūko patirties.

Nenatūralus ir net erzinantis pasirodė cigaretės leitmotyvas: Cooperiui Bernsteino vaizdinys be cigaretės dantyse, matyt, neegzistuoja. Smilkstanti cigaretė, susivėlę plaukai ir vienišas prie fortepijono sėdintis kompozitorius – tikriausiai neįmanoma stereotipiškiau pavaizduoti kuriančios asmenybės. Na, gal trūksta tik viskio taurės ar tuščio butelio. Muzikinių-kūrybinių momentų šiame filme yra stebėtinai mažai – kone visa jame skambanti muzika (išskyrus išplėtotą Mahlerio Antrosios „Prisikėlimo“ simfonijos sceną ir dar kelis epizodus) yra nediegetinė. Žinoma, filmas apie klasikinės muzikos asmenybę neprivalo būti muzikinis, bet gana keista tokiame kontekste girdėti tik kelias sekundes paties maestro komponuotos muzikos.

Turint omenyje tai, kad Bernsteinas tikrai turėjo ką pasakyti apie klasikinę muziką, priartindamas ją prie kasdienybės, įdomu klausyti citatų ar scenarijaus dialogų. Gaila, kad filme neįtikėtinai mažai dalyvauja kitos muzikos pasaulio garsenybės – Bernsteino bičiuliai pianistas Glennas Gouldas, kompozitorius Aaronas Coplandas ir kiti. Filme daug žongliruojama garsiais vardais, tačiau situacijos plačiau nevystomos. Tad vardai šiame kontekste telieka tik faktai, bandantys įtikinti žiūrovą, kad Bernsteinas tikrai buvo „kietas“, bet nepaaiškinant šių faktų svarbos jo gyvenimui ir karjerai.

Šalia kritiškų pastabų vertėtų paminėti ir teigiamus filmo aspektus. „Maestro“ kartais įgauna miuziklo bruožų ir netiesiogiai, per asociacijas nukelia į Bernsteino kūrybos pasaulį (juk jo plunksnai priklauso žymioji „Vestsaido istorija“ ir nuo miuziklo žanro tolstantis „Kandidas“). Už kadro skambantis džiazas perteikia dirigento ir kompozitoriaus gyvenamo meto atmosferą. Kūrėjų pasirinktos naratyvinės priemonės (pavyzdžiui, susikoncentravimas tik į Bernsteino asmenybę, bet ne į sociopolitinį kontekstą) atspindi to laiko intelektualinę mintį. Kartais atrodė, jog „Maestro“ trūksta ne tiek ir daug, kad jis taptų įdomiu filmu apie klasikinės muzikos pasaulio asmenybės gyvenimą. Ko gero, visus trūkumus pateisintų pilnavertis muzikos dalyvavimas – jos čia ir trūko labiausiai. Juk ryškiausiai muzikos pasaulyje šviečia asmenybės, kurioms muzika tampa pačia būtimi, o ne būties išraiška.