Praeities šešėlis
(May December)

Elizabet nori pamatyti būsimą savo heroję, išgirsti jos prisiminimus, įvykių versiją, suprasti motyvus ir dabartį. Bet prie pietų stalo Greis nelinkusi apie tai kalbėti. Ji nejaučia nei gėdos, nei kaltės. Greis maloniau išgirsti komplimentus pačios sumedžiotai ir pagamintai putpelei. Todėl Elizabet susitinka su buvusiu Greis vyru, jos advokatu, parduotuvės, kurioje buvo užklupti meilužiai, savininku, Greis sūnumi iš pirmosios santuokos Džordžu. Kiekvienas jų pateikia savąją Greis versiją.

Džo ir Greis sutiko pasikalbėti su Elizabet, nes nori, kad filmas pasakotų jiems svarbią įvykių versiją, lyg ir išvaduotų nuo praeities. Nors žodis „tiesa“ filme skambės ne kartą, tai nereiškia, kad ją įmanoma sužinoti. Šiuo požiūriu Elizabet gal net labiausiai prie jos priartėja, tik scena, kai ji pagal visas garsiosios Lee Strasbergo aktorių mokyklos taisykles priešais veidrodį sako monologą, skambantį kaip melodramatiškų banalybių rinkinys, tampa staigmena: pasirodo, Elizabet cituoja prieš kelis dešimtmečius Greis parašytą ir Džo skirtą laišką. Šis monologas griauna Greis versiją, kuria gal net ir norėtų patikėti Elizabet.

Toddo Hayneso filmus žiūrėti malonu, nes jie pilni užuominų, nuorodų į klasikinius filmus ar serialus. Tačiau tai ne tik postmodernistiškas žaidimas – Haynesas užšifruoja prasmes žaisdamas su žanrų kanonais, filmo stiliuje, spalvose, stambiuose planuose, herojus gaubiančioje muzikoje. Kartais ir lyg padvigubindamas tuos motyvus – „Praeities šešėlyje“ skamba Josepho Losey’o filmui „Tarpininkas“ („The Go-Between“, 1971) parašyta Michelio Legrand’o muzika, kurią Haynesui perkūrė brazilas Marcelo Zarvosas. Regis, taip režisierius pabrėžia, kad tai, ką jis rodo, galima „atidaryti“ skirtingais raktais.

Už Hayneso filmų herojų dažnai slypi realūs žmonės. „Praeities šešėlio“ išeities tašku tapo 10-ajame dešimtmetyje garsiai nuskambėjusi Mary Kay Letourneau istorija, manau, todėl filmo veiksmas rutuliojasi 2015-aisiais. Filme „Auksinė praraja“ („Velvet Goldmine“, 1998) pasakodamas apie glam rock žvaigždę, kurios vienu prototipų buvo Davidas Bowie, Haynesas pasinaudojo „Piliečio Keino“ struktūra: žurnalistas susitinka su muzikantą pažinojusiais žmonėmis, klausosi vienas kitam prieštaraujančių prisiminimų, norėdamas suprasti, kas buvo jo herojus. Filme apie Bobą Dylaną „Manęs čia nėra“ („I’m Not There“, 2007) Haynesas tarsi materializavo kelis Dylano viduje gyvenančius žmones, kiekvienas jų simbolizuoja tam tikrą muzikanto gyvenimo atkarpą.

Tikros istorijos – lyg atspirties taškas režisieriui, kuris nepasitiki tik viena likimo ar žmogaus versija (tokias mėgsta biografinių filmų kūrėjai), nes realybė nėra vientisa, ją sudaro daug sluoksnių ir kiekviename jų tas pats žmogus gali būti kitoks. Režisieriui rūpi užfiksuoti, kaip gal akimirksnį trunkąs likimo vingis išryškina nematomas sielos ar minčių briaunas. Kaip atsitinka, kad žmogus apsisprendžia žengti į nežinomybę?

Elizabet nuoširdžiai nori suprasti Greis, bet kartu tikisi, kad vaidmuo naujame filme pastūmės karjerą į priekį. Ji supranta, kad Greis sugriovė ne tik savo gyvenimą, bet savaip net bando ją teisinti. Neatsitiktinai susitikime mokykloje paklausta apie sekso scenas, Elizabet prisipažįsta, kad filmuodamasi kartais pradeda jausti kažką tikra, bet niekad to sau nepripažįsta, ir dar priduria, kad pilkosios moralės zonos jai pačios įdomiausios.

Haynesui svarbi jausmų, pojūčių realybės ir jų imitacijos, mimikrijos, vaidybos tema. Juk neatsitiktinai „Praeities šešėlyje“ prismaigstyta daug užuominų ar net mizanscenų iš Ingmaro Bergmano „Personos“ (1968) – paties mįslingiausio režisieriaus filmo, kuriame aktorė Elizabet (Liv Ullmann) priverčia slaugytoją Almą (Bibi Andersson) atverti intymiausius gyvenimo momentus ir abi herojės atsiduria ties mistiška riba, už kurios gal prasideda kūryba. Bet Haynesui „Personos“ motyvai, regis, reikalingi tik tam, kad pabrėžtų, jog Elizabet ir Greis tiesiog vaidina spektaklį – ir viena kitai, ir aplinkiniams. Jis utriruoja garsiąją „Personos“ sceną, kur herojų veidai susilieja: „Praeities šešėlyje“ Greis moko Elizabet savo makiažo, koreguoja odos spalvą. Susiliejimas telenovelių ir tabloidų pasaulyje, kuriame gyvena abi, neegzistuoja. Čia galima tik kurti iliuziją, kad tiesa yra. Dažniausiai pagal tas pačias tabloidų taisykles, kurias gerai išmoko Džordžas, pasakojantis Elizabet, kad vaikystėje Greis tapo seksualinio išnaudojimo auka. Kitas klausimas, ką iš tikrųjų nori suprasti ar sužinoti Elizabet?

Hayneso filme „Kerol“ („Carol“, 2016) dviejų moterų susitikimas padėjo vienai jų atrasti save. „Praeities šešėlyje“ Elizabet (Natalie Portman) ir Greis (Julianne Moore) susitikimas – nesibaigianti vaidyba, kiekviena jų vaidina save: viena aktorę, kita – jos herojės prototipę, bet net išmokusios suprasti viena kitą jos lieka už savo šarvų – Elizabet prisidengia perfekcionizmo siekiu, Greis nori atsiriboti nuo praeities. Abi aktorės tai rodo virtuoziškai. Jų scenose viskas atrodo perdėta ir Moore su Portman didvyriškai aukoja savo vaidybai būdingą subtilumą, galima sakyti, jos tiesiog griauna regimybes tiesiog žiūrovų akyse, apnuogindamos tai, ką ir Elizabet, ir Greis slepia net nuo savęs.

Vis dėlto tikrasis filmo herojus yra Charleso Meltono suvaidintas Džo. Jis nuoširdžiai rūpinasi Greis, myli vaikus, bet po truputį tampa akivaizdu, kad jis nespėjo pabūti paaugliu, neturėjo laiko suaugti. Tą paauglystės praradimo momentą perteikia scena ant namo stogo, kai trisdešimt šešerių Džo pirmąkart gyvenime užsirūko sūnaus pasiūlytą marihuanos suktinę. Džo nesijaučia auka ir nekalba apie vaikystės traumas, jis supranta, kad žmonės gali būti blogi ir pavojingi. Tačiau jis taip pat balansuoja ties regimybės ir realybės riba. Viena vertus, jis dar su Greis, bet vis sunkiau pakelia jos panikos ir isterijos priepuolius. Jam stinga to, ką Haynesas paverčia gana prikišama, bet gražia metafora: Džo augina retus drugelius, kad paskui juos paleistų į laisvę. Įspūdžiais apie drugelius telefonu jis dalijasi su nematoma pašnekove. Greičiausiai tai Džo bendraamžė. Kita vertus, jis anksti pasijuto suaugęs ir todėl jaučia atsakomybę už tėvą, žmoną, vaikus. Bet tai pradeda slėgti. Regis, Džo bijo to laiko, kai vaikai paliks, išvažiuos mokytis ir tada jie su Greis liks vieni erdviuose namuose. Kas bus tada? Ar jis patikės Elizabet žodžiais, kad yra atsakingas tik už save?