Chimera
(La chimera)

Po „Stebuklų“ (2014) ir „Laimingojo Ladzaro“ (2018) pasirodžiusi „Chimera“ užbaigia magišką italų režisierės Alice Rohrwacher trilogiją. Visi jos personažai – keistuoliai ir atstumtieji – gyvena idiliškoje Italijos provincijoje. Ši erdvė, dar išlaikiusi savo stebuklus ir paslaptis, egzistuoja lyg paskutinė užuovėja nuo skurdžios, griaunančios dabarties, kur vienovės su gamta bei kultūra vis mažiau. Režisierei svarbi istorinė šalies praeitis (su visais jos mitais, padavimais ir tradicijomis) ir jos vieta dabartiniame pasaulyje. Tai puikiai įkūnija patys filmų personažai, nuolat balansuojantys ties dviejų laikų, erdvių, pasaulių riba. Šį kartą su „Chimera“ Rohrwacher pakviečia keliauti gilyn – tiesiogine ir perkeltine prasme – į Toskanos žemę.

Filmo veiksmas nukelia į 1980 metus. Tačiau tikrasis laikas ekrane labai sąlygiškas. Dažai čia lupasi nuo sienų, faktūros šiurkščios, spalvos išblukusios, stūkso apleisti seno miesto mūrai ir griūvantys rūmai, viskas yra tiesiog grubiau, skurdžiau, archajiškiau. Laiko ženklai atsispindi kiekviename paviršiuje, todėl darosi sunku nuspėti, kokis laikotarpis iš tiesų yra. Jį numanyti galima tik iš saikingai naudojamų rekvizitų, ir tai meistriška Rohrwacher apgavystė kuriant metaforišką pasaulį, ne visad paklūstantį logikos ir racionalumo dėsniams.

Filmo pradžioje sutinkame pagrindinį personažą – archeologą Arturą. Jis – paslaptingas svetimšalis, mažakalbis, uždaras, kartais labiau primenantis po pasaulį slankiojantį šešėlį nei gyvą žmogų. Jo istorija atsiskleidžia po truputį – gija po gijos. Nepaisant nebylaus fasado, aktorius Joshas O’Connoras subtiliai kuria pilnakraujį personažą – jo žvilgsnyje telpa smalsumas, nuovargis ir liūdesys. Tiesa apie jį, jo jausmus ir nuolat verdančią vidinę kovą gimsta ne iš dialogų, bet iš tikriausios kino poezijos. Arturas turi neįtikėtiną talentą – pajausti, kur po žeme slypi kapavietės, o galbūt ir vartai į kitą pasaulį. Nežinia, ar jis tai gebėjo visada, ar tai – gaudžiančio ilgesio pasekmė. Tačiau dėl savo talento ir tragiškos praeities Arturas lyg modernus Orfėjas pasmerktas amžinoms klajonėms.

Iš kalėjimo sugrįžusį Arturą pasitinka seni pažįstami kapų plėšikai – tombaroli, etruskų kapavietėse ieškantys artefaktų ir parduodantys juos juodojoje rinkoje. Tačiau Arturo gebėjimą išnaudojantys plėšikai tikisi pagaliau praturtėti, o jis pats nesidomi pinigais. Chimera filmo pavadinime – ne tik mitinė būtybė, bet ir beprotiška idėja, kažkas, ko nuolat sieki, tačiau niekada negali pasiekti. Todėl Arturui klajojimas po seniai pamirštas kapavietes yra veikiau ritualas, fantasmagoriška kelionė į prarastą laiką ir neištesėtas pažadas vėl susitikti su savo mylimąja Benjamina. Arturas veikia kaip mediumas tarp praeities ir dabarties, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių. Tai tarsi patvirtina ir jo baltas lininis kostiumas – pasiglamžęs ir nunešiotas, lyg pasiskolintas iš Luchino Visconti Gustavo von Ašenbacho, menantis laikus prieš kultūrinį Italijos dekadansą. Dar vieną užuominą į interpretaciją pasiūlo ir filmo plakatas. Jame – stilizuota Taro korta, kurioje vietoje pakaruoklio – savęs paaukojimo dėl ateities simbolio – atsiduria pats Arturas. Kas kartą aptikus kapavietę jo pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis – kaip ilgai pavyks (ir norėsis) balansuoti tarp abiejų?

Šeši Arturą lydintys kapų plėšikai – šventvagiški cinikai. Tačiau Rohrwacher jų nesmerkia – plėšikų veiksmai jai tėra šiuolaikinės socialinės nelygybės pasekmė. Tombaroli gauja tampa ir mažuoju pasakojimu apie tapatybę, netektį, išnaudojimą, savos chimeros paieškas, ir filosofine didžiųjų klausimų refleksija apie nevykusią Europos kultūrinę sąmonę, industrinį prievartinį progresą, paveldo monetizavimą ir godumą pradanginant jį privačiose kolekcijose. Rohrwacher lengvai suformuluoja ir atsakymą į savo keliamus klausimus: išsigelbėjimas iš griūties (šią iliustruoja tokie kontrastai kaip fabrikai, statomi virš etruskų nekropolių) jai yra pabėgimas – į praeitį, sapnus ar bendruomenes, siejamas tų pačių idealų.

„Chimeros“ naratyvą turtina patrauklūs personažai. Arturas prieglobsčio ieško pas Benjaminos motiną Florą (Izabela Roselini). Impozantiška buvusi operos solistė lygiai kaip ir Arturas negali paleisti praeities, o kartu – ir pačios Benjaminos. Gyvenanti jau griūvančiuose rūmuose, jau sunkiai judanti, dylančios atminties, ji pati po truputį ima priminti kapavietės artefaktą. Jos priešingybė – Floros mokine ir tarnaite įdarbinta Italija (Carol Duarte). Kaip siūlo jos neatsitiktinis vardas, mergina – veikiau alegorija nei realus žmogus. Gyvenanti dabartyje, prisibijanti ir jaučianti pagarbą kapuose randamam paveldui ir mirusiųjų rimčiai, ji veikia kaip dabartinės priespaudos ir vilties dėl geresnės ateities aliuzija. Apleistoje traukinių stotyje su kitomis moterimis ir vaikais ji įsteigia matriarchatą. Pastarasis atliepia kitos filmo herojės ištartą frazę – „jei etruskai dar būtų gyvi, Italijoje būtų mažiau mačizmo“, nepaliekant klausimų, kokios ateities lūkesčiais gyvena ir pati režisierė.

„Chimeroje“ galima atpažinti viską ir visus – galbūt todėl pats filmas priartėja prie šios mitinės būtybės. Mitas, tragedija, komedija, farsas, metafizika, magiškasis realizmas ir viduramžiškos baladės – regis, visiška eklektika – jame tampa vientisu audiniu. Rohrwacher su operatore Hélène Louvart išnaudoja visas kino priemones, lyg siektų patį vaizdą paversti artefaktu: jos stabdo kadrus ir greitina vaizdą, kad šis imtų priminti nebylųjį kiną, keičia juostų formatus (35,16 mm ir super 16), per kuriuos atsiskleidžia ne tik Arturo pasąmonės, bet ir režisierės kuriamo pasaulio lygmenys. Atskirą semantinį sluoksnį sudaro kino tradicija – nuo pavienių užuominų į Italijos kino klasiką (net ir Isabellos Rossellini pasirinkimas vaidmeniui čia sąmoningas) iki tiesioginių citatų, kaip kad nutiko su feliniškomis nykstančiomis freskomis. Atrodo, viską sujungdama į viena režisierė stengiasi priminti, kad tokios istorijos vyksta visur ir visada, per amžių amžius ir visose tradicijose. Todėl savo personažus ir jų jausmus, įžvalgas apie kultūrą ir istoriją ji paverčia ne tik reikšmingu komentaru apie šiuos laikus, bet ir universaliu pasakojimu, kuriame kiekvienas atras ką nors svarbaus sau. Tik kartais atrodo, kad tokių režisierių kaip Rohrwacher vis mažiau. Ji ne tik sugrąžina tikėjimą kino iliuzija, bet ir primena apie tikrojo autorinio kino ilgesį.