Delinkventai
(Los delincuentes)

Švelniai ekscentriškas sutapimų menas


Režisierius ir scenarijaus autorius Rodrigo Moreno

Operatoriai Inés Duacastella, Alejo Maglio

Vaidina Daniel Elías, Esteban Bigliardi, Margarita Molfino, Germán De Silva, Cecilia Rainero, Javier Zoro

2023, Argentina, Liuksemburgas, Brazilija, Čilė, 189 min.

Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“


Kodėl man patiko šis Rodrigo Moreno filmas? Nes jis – apie tai, kas mane kasdien domina. Apie paslaptingą ir poetišką vidinį gyvenimą, kurį gyvena niekuo neišsiskiriantys ir kitiems nepastebimi žmonės. Apie sutapimus ir jų teikiamą slėpiningą laimę – arba liūdesį supratus, kad nesi nepakartojamas ir kad tie patys dalykai yra nutikę kam nors kitam. Apie lakonišką, paradoksalią, sokratišką gyvenimo filosofiją – ne išskaitytą, o savaime išsprūstančią į laisvę kasdienėse aplinkybėse.

 

Taigi – kas nutinka, kad ilgametis ir patikimas banko darbuotojas Moranas nutaria pavogti pinigus iš saugyklos? Juk filmo prologe jis visai ramiai ir net svajingai žingsniuoja į banko skyrių rytinėmis miesto gatvėmis. Žinoma, netrukus suprantame, kad jo kasdienės pareigos nuobodžios ir monotoniškos, o darbo aplinka – nejauki ir varžanti. Visgi Moranas banke visai pritinka ir su santūriai šmaikščiais kolegomis supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Bet štai jis ima kalkuliatorių ir atlieka kažkokius aritmetinius veiksmus. O tada gautą sumą tuoj pat išvagia iš saugyklos.

 

Paskui sužinosime, kad toji suma yra lygi pajamoms, kurias Moranas gautų už dvidešimt penkerius darbo metus, likusius iki pensijos. Suma padauginta iš dviejų – pusę pinigų Moranas atiduos bendrininku tapusiam kolegai Romanui ir pasakys, kad tiesiog nebenori daugiau eiti į darbą. Taigi verčiau atkentės pusketvirtų metų kalėjimo celėje, o tada tiesiog gyvens kuklų gyvenimą.

 

Tačiau, be šios savaip sąžiningos logikos, „Delinkventuose“ nuo pat pradžių juntama keista ir žaisminga galia, kurios poveikiui veikėjai kuo toliau, tuo labiau paklūsta. Filmo pradžioje yra epizodas, kai banko darbuotojai su nuostaba aptinka, kad dviejų klientų parašai atrodo identiškai. Morano kolegė ima filosofuoti, kad kai kurių žmonių ne tik parašai ar balsai, bet ir gyvenimai sutampa, o susierzinęs viršininkas liepia liautis kalbėti niekus. Vėliau šis nutikimas nėra nei pratęsiamas, nei prisimenamas – žodžiu, atrodo perteklinis ir beprasmis. Tačiau jis įsiūbuoja antrininkų, atsikartojimų, atspindžių ir fonetinių sąskambių mechanizmą. Aptakių formų Morano sąjungininku tampa liesas, nevikrus Romanas (filmo pradžioje dar ir su kaklo įtvaru). Abu vyrai sutinka į fėjas panašias seseris Normą ir Morną, lydimas priplaukusio kino režisieriaus Ramono, kurio porininku ar tik nebus komiksų herojus Namoras – vienu metu šmėkšteli žurnaliukai su jo atvaizdu. Romanas du sykius užklysta į kino teatrą pasižiūrėti Bressono „Pinigų“, na, o nuo atšiaurios banko aplinkos nedaug besiskiriančiame kalėjime Moraną „auklėja“ kalinių autoritetas, kurį vaidina tas pats aktorius kaip ir jo skyriaus viršininką.

 

Filmo sandara irgi primena žaidimą anagramomis, kai dalys jungiamos pasikartojančių sąskambių principu. „Delinkventuose“ visiškai nesijaudinama dėl priežastinių ryšių ar stilistinės vienovės. Žodžiu, tai pats tikriausias delinkventinis elgesys, kai elgiamasi padaužiškai, bet nepavojingai.

 

Iš pradžių nusikaltimo sąjungininkai lyg ir bando apsimesti, kad veikia pagal pinigų grobikų žanro taisykles, tačiau labai greitai Romanas ima muistytis ir mėginti ištrūkti iš jį akivaizdžiai slegiančio ir jam nepritinkančio siužeto gniaužtų. Ir štai abu vyrai paeiliui patenka į stulbinančią gamtinę – labiau tiktų sakyti antgamtinę – erdvę, kur gyvena, dirba, ilsisi ir filmą kuria Ramonas, Norma ir Morna. Ramonas teiraujasi netikėtai atklydusio Romano, ar jis nėra vaiduoklis, nors būtent ši trijulė veikiau panaši į regėjimą, kuris filmo finale išsisklaidys kaip fata morgana. Akmenų, siūbuojančių žolynų, švelniai dvelkiančio vėjo ir vandens purslų apsupty planas įgyvendinti kažką panašaus į universalių bazinių pajamų idėją ištirpsta. Filmas apie apiplėšimą pavirsta laisvos formos kūriniu apie laisvalaikį gilumine prasme. Laisvalaikį, kuris, kaip garsiojoje esė rašė Josefas Pieperis, yra tikrasis kultūros pamatas.

 

Paradoksalu, bet dviejų dorų banko tarnautojų asmenybių stabilumas nepaneigia atsivertimo tikimybės. Net atvirkščiai – ramus charakteris užtikrina tęstinį veikėjų dvasinį judesį, drąsą elgtis savaip ir net ekscentriškai, gebėjimą kontempliuoti aplinkinį pasaulį ir vidinį savo gyvenimo kiną. Atrodo, kad Moranas ir Romanas įžengia į Pieperio aprašytą būseną, kai žvelgdami į rožės žiedą tuo pat metu esame ir aktyvūs, ir visiškai atsipalaidavę. Veikėjai tarsi plaukia laiko bangomis, kurių trukmės kruopščia bankine aritmetika nebeišeina įvertinti.

 

Taigi, kai Moraną kalėjime užburia vienas poezijos tomelis, likusį bausmės laiką (savaitę, mėnesį, metus?) jis praleidžia sau ir kitiems balsu skaitydamas eilėraščius. Tad nenuostabu, kad neišvaizdžios veikėjų figūrėlės kiek ironiškame finale sušvinta kaip vesterno herojai, kurie nebepriklauso nuo aplinkybių, nes patys jas kuria.

 

Žiūrėti šį filmą – irgi tikras laisvalaikio užsiėmimas. Jautiesi taip, lyg klausytum muzikinio kūrinio, kuriame tuo pat metu skamba vienodos partijos. Viena nuskuba į priekį, kita atsilieka; nutolę melodijos fragmentai po kurio laiko grįžta, o ką tik skambėję pirmame plane tampa jų aidu.