Femme
Ar kerštas visada saldus?
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Sam H. Freeman, Ng Choon Ping
Operatorius James Rhodes
Vaidina George MacKay, Nathan Stewart-Jarrett, John McCrea, Aaron Heffernan, Antonia Clarke
2023, D. Britanija, 99 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“
Net ir pati filmo pradžia užliūliuoja žiūrovą, ir šis nusiteikia žiūrėti dar vieną žanrinę dramą, maždaug žinodamas, ko laukti. Istorija prasideda nuo gatvėje neonacių gaujos sumušamos drag karalienės Afroditės Banks. Išniekinta ir išrengta Afroditė virsta Džulsu (Nathan Stewart-Jarrett), o ją išniekino gaujos vadeiva Prestonas (George MacKay, įsimintas iš Samo Mendeso „1917“).
Kaip ir reikėjo tikėtis, Džulsas ir jo alter ego Afroditė jaučiasi sugniuždyti, ištisus mėnesius sėdi namie ir žaidžia kompiuterinius žaidimus. Džulsas savo draugams vis kartoja, kad Afroditė buvo JIS, o jis tėra kasdienio gyvenimo aktorius.
Tačiau tikrasis filmas prasideda tada, kai Džulsas galiausiai išdrįsta nueiti į gėjų pirtį ir ten pamato agresyvų mačo Prestoną. Pastarasis jo neatpažįsta, tad nuo tos akimirkos filmo siužetas ima sproginėti kaip fejerverkas, nuolat verčiantis laukti, kas slypi už kito kampo. Tikras pelės ir katės žaidimas, kai abejoji, kas yra katė, o kas – pelė.
Tai nėra tik LGBTQ+ bendruomenei skirtas filmas, čia per dviejų vaikinų istoriją pasakojama apie smurto prigimtį, galios poziciją, įvaizdį, kokios keršto formos įmanomos ir ar apskritai kerštas gali suteikti palengvėjimą. Kas, jei filme pažemintas queer asmuo netampa eiline auka, bet gali virsti ir agresoriumi; jei neapsiriboja tik tyliu pykčiu ir eiline nuoskauda?
Idealiai vaidinantys aktoriai, regis, atmintinai pažįsta vienas kito judesius, tad kaip kokiame tango neužkliūva už kito kojos. Ore tvyranti slidi riba tarp galios žaidimų išlieka iki paskutinės filmo akimirkos – ir Džulsas, ir Prestonas it chameleonai nuolat persikūnija į kitus žmones ir tapatybes. Regis, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi įprastinė keršto istorija visiškai sujaukiama. Auka lyg ir naudojasi savo seksualumu, kad palaužtų agresorių, bet kartu tarytum ir išsiugdo prieraišumą; filme žaidžiama su lyties performatyvumo sampratomis, dominavimu ir paklusimu. Nervinga kamera fiksuoja vaikinų sukąstus žandikaulius, įsitempusius kūnus taip, kad, atrodo, nuolat balansuojama ties smurto riba.
Filme užduodamas ir dar vienas klausimas – kaip keršto troškimas veikia individo psichiką. Džiulsas turi tokį stiprų norą atkeršyti, kad veikia plačiai užmerktomis akimis, jis nebemato aplinkos, besikeičiančios situacijos, vis stipriau žaidžia su ugnimi, nebebijodamas nudegti. Tad galiausiai gali kilti klausimas – kuris iš dviejų personažų nuožmesnis? Ir apskritai, ar kerštas aukai padeda išsigydyti žaizdas?
Kiekvieno mūsų gyvenimas gali susidėti iš begalės nematomų tapatybių, žaidimų (kad ir galios), priklausymų vienai ar kitai grupei, bendruomenei, nuolatinių manipuliacijų. Mes visi, kaip ir Prestonas ar Džulsas, esame ir agresyvūs bei norintys pasirodyti prieš kitus, ir turintys savo drag alter ego, mūsų susiformavę charakteriai kupini priešybių. Mes esame ir aukos, ir smurtautojai, visuomenės prietarų vergai, atstumiame ir stigmatizuojame ir ne visi sugebame su tuo susitaikyti, tad kasdien kovojame su išoriniais ir vidiniais konfliktais. Neapykanta kažkam gal ir gali padėti susigrąžinti galią ir susikurtą tapatybę, bet – ar ilgam?
„Femme“ – be galo stilingas ir seksualus erotinis trileris, suteikiantis perversyvų žiūrėjimo malonumą. Šį neonoir trilerį išdrįsiu palyginti ir su Lilianos Cavani „Naktiniu portjė“ (1974), ir su Paulo Verhoeveno „Esminiu instinktu“ (1992) ar 2016-ųjų filmu „Ji“ su nuostabiąja Isabelle Huppert, tik ironiškos distancijos „Femme“ nerasite.