Interesų zona
(The Zone of Interest)

Holokausto reprezentaciją mene ne sykį tyrinėjo įvairūs autoriai. Prancūzų filosofas ir meno istorikas Georges’as Didi-Hubermanas, rašydamas apie keturias Holokausto siaubą vaizduojančias fotografijas, svarstė apie įvykio vaizdavimo leistinumą. Kalbant apie „Interesų zoną“ dažnai minimos filosofės Hannah Arendt mintys apie „blogio banalumą“ iš knygos apie Adolfo Eichmanno teismą Izraelyje. Būdama teismo procese ji suprato, jog Eichmanno atveju „tai ne kvailybė, bet negalvojimas“. Ši mintis tiesiog perveria – nemąstymas, trumparegystė gali būti didžiausio blogio šaltinis. Dėl to man atrodo, kad filmuose apie Holokaustą svarbiausias etinis lygmuo. Kiekvienas naujas kūrinys šia tema turi prisidėti prie vykstančios diskusijos.

Glazeris ilgai tyrinėjo Holokausto temą, skaitė skirtingus šaltinius, lankė buvusias koncentracijos stovyklas. „Interesų zona“ remiasi Martino Amiso to paties pavadinimo romanu. Vizualiniame filmo lygmenyje – Aušvico koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hösso (Christian Friedel) šeima. Žmona Hedwiga (Sandra Hüller) su tarnaitėmis augina vaikus ir, svarbiausia, rūpinasi didžiulio sodo kūrimu. Sodą riboja siena, kurią operatoriaus Łukaszo Żalo kamera mums parodo visu ilgiu, palei ją einant darbininkui su karučiu. Ši siena skiria Hössų namus nuo koncentracijos stovyklos. Garsiniame filmo lygmenyje – tai, kas vyksta už sienos, klyksmai, aimanos ir nuožmūs įsakymai. Šių dviejų sluoksnių jungtis suponuoja šiurpų kontrastą ir sunkiai įsivaizduojamo siaubo artumą.

Iškalbingame pirmame filmo kadre – tamsa, juodas kadras su veriančia kompozitorės Micos Levi muzika. Taip žiūrovas įspėjamas apie tamsą, kurią netrukus patirsime. Kita vertus, jis raginamas ne tik akylai žiūrėti, bet ir klausyti, nes garsas ir muzika čia tokie pat svarbūs. Ne veltui už garsą Johnie Burnui ir Tarnui Willersui atiteko „Oskaras“. Sprendimas perteikti Holokausto siaubą per garsą taip pat yra etinis. Hössų šeima lyg niekur nieko gyvena su iš stovyklos nuolat sklindančiais garsais, o atvažiavusi Hedwigos motina ištveria vos kelias dienas. Miestelyje gyvenanti kita šeima skuba uždaryti langus ir parsinešti skalbinius, nes negali atlaikyti kvapų ir žiaurų elgesį išduodančių garsų. Regis, tik Hössai nesusieja garsų su jų reikšme. Rudolfas galvoja tik apie užduotis ir kaip jas atlikti, o Hedwiga – tik apie namų gerovę.

Garsai mums virsta virtine įvykių, kurių nenorėtume matyti, bet vaizduotė greitai kuria asociacijas ir kelia siaubą. Galbūt prisimename Didi-Hubermano aprašytas fotografijas, o gal iškyla vaizdai, kuriuos neseniai matėme iš karo Ukrainoje ar Gazoje. Hössams tai – rutina. Rutina yra nuo guminių batų plaunamas kraujas, žmonių naikinimo technikos pagerinimo planavimas, iš žydžių atimtų drabužių matavimasis. Skirtingos detalės išryškėja realistiškai vaizduojant kasdienybę. Glazeris ir ankstesniame filme „Po oda“ („Under the Skin“, 2013) yra naudojęs paslėptas kameras, šįkart ir namo viduje, ir sode daug kadrų nufilmuota būtent su paslėptomis kameromis. Aktoriai turėjo įsijausti į nacių poros buitį ir buvo filmuojami be pertrūkių, kartais paraleliai stebint skirtingas scenas. Operatoriaus Żalo ir Glazerio sukurti bendri planai nuolat išlaiko atstumą, bet kartu leidžia stebėti realistišką kasdienybės tėkmę, tiesiog paprasčiausią rutiną. Viena iš stipriausių scenų – Hedwigos pokalbis su vyru prie upės, jos karšta reakcija į tai, kad šiai gyvenimo rutinai, jos brangiems namams gresia pavojus, nes Hössas perkeliamas dirbti kitur. Jos aistringas noras likti Aušvice tiesiog negali nekelti siaubo. Ji galvoja, ji jaučia, bet neperžengdama sienos. Tiksliau, negalvoja apie tai, kas yra už jos susikurto rojaus ribų, visai čia pat.

Vienintelį kartą ši riba priartėja Hössui su vaikais iškylaujant prie upės, – į ją pabyra pelenai, jis žvejodamas apčiuopia atplaukiančius kaulus. Kitame kadre namiškiai maudo vaikus, įnirtingai juos prausia. Bet ar šis tiesioginis susidūrimas ką nors pakeičia? Ne, tiesiog reikia nuplauti „nešvarumus“. Galvojimas lieka ribotas ir trumparegiškas. Gėrio ir blogio kategorijos, etinis įvykių ir gyvybės vertinimas čia neegzistuoja. Ne kvailybė, o tiesiog negalvojimas, kaip rašė Arendt, išties ir yra siaubinga.

Ar pabaigoje, kai Hössas leisdamasis laiptais ima žiaukčioti, jis susieja tai, ką planuoja daryti grįžęs į Aušvicą, su pasekmėmis? Tiesą sakant, abejoju. Nors Glazeris šioje vietoje nukelia mus į dabartį. Į Aušvico muziejų, kuriame nuo stiklų valomos dulkės ir galima pamatyti daiktais išreikštą Holokausto mastą. Dabarties vaizdo ir Hösso žvilgsnio į tamsą montažinė sąsaja galbūt ir gali byloti apie minties blyksnį jo galvoje. Tačiau jis renkasi toliau keliauti žemyn, į tamsą. O mums duodama suprasti, kad turime mąstyti atsakingai, kad esame pajėgūs, kaip ir šio filmo kūrėjai, daryti etinius sprendimus.

„Interesų zona“ – ne tik istorinis filmas apie Holokaustą. Jis kalba apie blogio artumą, apie nemąstymo nulemtą nužmogėjimą. Glazeris išmintingai veda mus prie klausimo: ar ir mes, kaip ta filmo mergaitė, naktį paliekanti obuolių kalinių darbo vietose, ištiestume ranką pasmerktiesiems? Kaip gyventume šalia blogio?

Šis filmas man yra šedevras. Kūrinys, kuriame viskas – nuo filmavimo principų, aktorių vaidybos, montažo, garso – pajungta giliam istorinio įvykio apmąstymui, pakylėjamam iki universalių gėrio ir blogio refleksijų.