Kopa: antra dalis
(Dune: Part Two)

Polas (Timothée Chalamet) – penkiolikmetis, pasižymintis nepaprastu proto aštrumu, puikiais kovos įgūdžiais, vėjo plaikstomų plaukų ir, kaip vėliau paaiškėja, surinkęs daugiau epitetų, nei reikėtų: Mahdi, Muadibas, Usulas, Lisan al-Gaibas, Kvizac Haderachas. Mesijo kompleksas Polo atveju išties sunkus. Fremenai, vadovaujami Stilgaro (Javier Bardem), tiki, kad Polas ves jų tautą į pergalę prieš engėjus Harkonenus. Polo motina, ledi Džesika (Rebecca Ferguson), yra bene geseritė ir savaip mato sūnaus ateitį. O karė Čani (Zendaya) – įkūnija kitą fremenų išsilaisvinimo sampratą – ji tiki, kad į kovą juos vesti turi patys fremenai  ir iš pradžių į Polą žiūri gana skeptiškai. Tai neišvengiamai jų meilės istorijai suteikia šiek tiek įtampos.

Denis Villeneuve’o ambicijos aiškios – jis nori sukurti didingą reginį, tikrą blokbasterį su filosofine potekste. Iš esmės bandė tai daryti per visą savo karjerą, kartais sekėsi geriau, kartais blogiau. Tad jo „Kopa: antra dalis“ – tai savotiškas „Arabijos Lorenso“ (1962) perpasakojimas, tik su mokslinės fantastikos elementais (beje, „Kopos“ kronikų autorius Frankas Herbertas rėmėsi autobiografine Thomo Edwardo Lawrence’o knyga „Septyni išminties stulpai“ / „Seven Pillars of Wisdom“). Čia yra herojus ir kartu antiherojus, tampantis fremenų, kurių ritualai labai primena musulmonų, karo vedliu ir mesiju kovoje su imperinėmis galiomis. Ir Lorensą, ir Polą sunaikina jų pačių mitas: Lorenso atveju sukurtas žiniasklaidos, Polo – motinos ir jos ordino. Polas iš pradžių priešinasi pranašo vaidmeniui, nenori jo prisiimti, nes žino, kad tai baigsis tarpgalaktinėmis skerdynėmis. Galiausiai jis pasiduoda patiems blogiausiems savo polinkiams. Polo keršto imperatoriui ir Harkonenams, nužudžiusiems jo tėvą, siekis iš pradžių sutampa su tuo, ką fremenai laiko savo išsigelbėjimu. Tačiau matome, kaip galia vis labiau užvaldo jaunuolį...

Villeneuve’ui nesvetimi gražūs vaizdai, todėl jis ne veltui kaltinamas, kad yra architektas arba operatorius-dekoratorius. Antroje „Kopoje“ taip pat matome Villeneuve’o prisilietimą – jis kuria visatas, rūmus, laivus ir mašinas. Čia iš dangaus krinta šarvuoti kariai, o įsimylėjėliai šoka dykumoje, kai Čani moko Polą vaikščioti neišsiduodant milžiniškiems kirminams. Pastarieji fremenams – žirgai arba tankai, nelygu ko reikia. Filme taip pat išvysime gausybę didesnių ar mažesnių žvaigždžių –  Florence Pugh pasirodo kaip išprususi imperatoriaus duktė Irulana, Léa Seydoux – kaip aristokratė bene geseritė, jai vadovauja Charlotte Rampling Šventoji Motina, o Austinas Butleris vaidina sociopatą, turintį priversti Arakį pasiduoti. Žiūrovams netrūksta pramogų, pradedant nespalvotu gladiatorių mūšiu Harkonenų rūmuose (à la Leni Riefenstahl) ir galybe painių siužeto vingių, kuriuose pasimeta tikrieji personažai.

Nepaisant Villeneuve’o bandymų dekonstruoti tradicinę herojaus istoriją ir įvairių vizualinių triukų, viskas filme atrodo matyta šimtus kartų, prasidėjus scenai jau žinai, kaip ji baigsis. Gal konservatyvizmas (ko verti vien Džesikos pokalbiai su embrionu – tikra antiabortininkų svajonė, arba moterų raganų ordinas, kuris paslapčiomis visais manipuliuoja bei kontroliuoja politinį diskursą) ir nuolatiniai pasikartojimai tiesiog įrašyti į blokbasterių prigimtį?

Na, o Villeneuve’o „žinutė“ gana paprasta – imperijos yra blogis ir, kaip dainavo Tina Turner, „We Don’t Need Another Hero“: mums nereikia daugiau herojų.