Kryčio anatomija
(Anatomie d’une chute)

Vokiečių rašytojai Sandrai Voyter (Sandra Hüller), gyvenančiai kalnų namelyje netoli Grenoblio, teks stoti prieš teismą. Sandros sūnus Danielis (Milo Machado-Graner) išeina pasivaikščioti su šunimi. Grįžęs prie namo randa tėvo, prancūzo Samuelio Maleskio (Samuel Theis), kūną. Atrodo, kad vyras iškrito pro palėpės langą. Sandra sako tuo metu miegojusi savo kambaryje, nieko negirdėjusi ir apie vyro mirtį sužinojusi tik iš vaiko.

Tačiau kryčio trajektorija rodo, kad Samuelio mirtis galėjo būti ne nelaimingas atsitikimas. Policija pradeda tyrimą, kuriame Sandra – pagrindinė įtariamoji. Filme taip ir neišsiaiškinama, kas iš tikrųjų įvyko. Keliamos įvairios hipotezės: Sandra nužudė savo vyrą ir inscenizavo nelaimingą atsitikimą arba Samuelis iškrito pro langą, arba nusižudė. Tiesos ir galimos bausmės problema pasitraukia į antrą planą – Justine Triet svarbiau krizėje atsidūrusios santuokos, kasdien alinančios partnerius abipusėmis nuoskaudomis, kaltinimais, psichiniu ir fiziniu smurtu, tema.

Triet nuolat sugrįžta prie tiesos ir santykių krizės, pragaro dviese, klausimų. Beveik kiekviename iš savo keturių pilnametražių filmų ji pasakoja panašias istorijas. „Kryčio anatomijoje“ Sandra pagalbos prašo savo draugą, advokatą Vincentą (Swann Arlaud). Antrajame Triet filme „Lovoje su Viktorija“ (2016) pagrindinė herojė yra advokatė, į kurią kreipiasi jos draugas Vincentas Kosarskis, apkaltintas peiliu užpuolęs savo partnerę Ievą per draugų vestuves. „Kryčio anatomija“ – rimtesnio tono filmas, „Lovoje su Viktorija“ variantas komiškesnis. Kosarskio bylos baigtį galiausiai nulemia neįprastas įrodymas – nuotraukos, kurias vestuvių pokylyje padarė beždžionė, linksminusi šventės dalyvius. Telefonas beždžionės rankoje tampa aklos, bet teisingos Temidės įsikūnijimu. „Kryčio anatomijoje“ panašų vaidmenį atlieka Danielio, kuris per nelaimingą atsitikimą beveik prarado regėjimą, liudijimas.

Kosarskis ir Ieva, Viktorija ir jos partneris Davidas – tai žmonės, kurių santykiai taip pašlijo, kad jie gali bendrauti tik per teismus. „Kryčio anatomijoje“ poros irimas progresuoja giliausiai, pasiekdamas tašką, kai bendravimas nutrūksta, lieka tik įvairios smurto formos. Kasdienės derybos dėl pareigų pasiskirstymo santykiuose virsta neišsprendžiamu konfliktu, kuris užbaigia dviejų žmonių gyvenimą kartu. Triet ir scenarijaus bendraautoris Arthuras Harari tai dar labiau užaštrina, apversdami lyčių stereotipus. Sandra yra rašytoja. Iš rašymo ji neuždirba daug pinigų, bet džiaugiasi pripažinimu. Su pagrindine veikėja susipažįstame pirmoje filmo scenoje, kai Sandrą aplanko literatūros studentė iš Grenoblio, kuri rašo diplominį darbą apie jos kūrybą. Pokalbį sužlugdo Samuelis, labai garsiai leisdamas instrumentinę reperio 50 Cent dainos „P.I.M.P.“ versiją – kaip per teismo procesą nurodo prokuroras, bandydamas įrodyti, kad Sandra turėjo motyvą žudyti, – „dainą su aiškiai mizoginišku atspalviu“.

Samuelis taip pat rašytojas. Tačiau dėl dėstymo, namo remonto ir galiausiai Danielio priežiūros jis negali užbaigti savo knygos. Vyras pavydi Sandrai literatūrinės sėkmės ir piktinasi, kad ji užkrauna jam visus namų ruošos darbus, nepalikdama laiko rašymui. Be to, teisme išaiškėja, kad Sandra pasisavino vyro romano sumanymą. Ji įsitikinusi, kad parašė savarankišką kūrinį, tik pasinaudojo idėja, kurios Samuelis vis tiek nebūtų išvystęs. Kaip sužinome, Sandra yra biseksuali ir turėjo romaną su moterimi. Bendravimas su patrauklia studente galėjo sukelti jos vyrui pavydą ne tik dėl akademinio pripažinimo.

Paprastai tikimasi istorijos apie rašytoją, kuris, užkraudamas buitinius rūpesčius žmonai, trukdo jai tobulėti profesinėje srityje, be to, apgaudinėja ją ir vagia jos idėjas. „Kryčio anatomijoje“ vaidmenys susikeičia – moteris užima stereotipiškai vyrišką vaidmenį. „Lovoje su Viktorija“ advokatės vyras savo tinklaraštyje buvusią partnerę vadina „faline moterimi“ – tą patį galima pasakyti ir apie Sandrą. Triet nevertina šios lyčių subversijos, nenurodo, ką apie ją galvoti, leidžia mums patiems daryti išvadas. Gal prokuroras, kuris akivaizdžiai nusiteikęs prieš Sandrą, nesąmoningai siekia ją nubausti už tai, kad ji įsijautė į vyro vaidmenį? Ar mes, žiūrovai, galime pateisinti Sandros elgesį vien dėl to, kad ji yra moteris?

Tiesos ir skirtingų fikcijų bei autofikcijų santykis yra dar vienas pasikartojantis motyvas Triet kūryboje. Prokuroras kaltina Sandrą, kad ji negailestingai naudoja intymias artimųjų gyvenimo detales savo kūriniuose. „Sibilės vilionėse“ (2019) pagrindinė veikėja, vėl pradėjusi rašyti po ilgos pertraukos, kai dirbo psichoterapeute, daro tą patį – tik su savo pacientų istorijomis. Filmo „Lovoje su Viktorija“ pabaigoje buvęs herojės partneris gauna teismo leidimą tęsti savo tinklaraštį – su sąlyga, kad nerašys apie ją ir jos klientus, naudodamas tikruosius vardus. Galbūt tokiu būdu Triet simboliškai išteisina savo kinematografinę autofikciją. Ką pasako vien tai, kad scenarijų „Kryčio anatomijai“ režisierė parašė kartu su savo gyvenimo partneriu, režisieriumi Arthuru Harari. Daugelis jos filmų veikėjų turi bendrų biografinių detalių su režisiere, pavyzdžiui, užaugo budistų komunoje.

Filme vienintelė tiesa, kurią neabejotinai atskleidžia teismas, yra ta, kad Sandros ir Samuelio santuoka iširo dar gerokai prieš vyro mirtį. Tos santuokos vaisiaus Danielio buvimas teismo salėje iškelia dar vieną nepatogų klausimą: net jei Sandra ir nužudė savo vyrą, ar teisinga bausti vaiką, kuris jau neteko tėvo, dar ir atimant motiną?