Monstras
(Kaibutsu)

Tylus mėlis ir sakuros grįžo


Režisierius Hirokazu Kore-eda

Scenarijaus autorius Yûji Sakamoto

Operatorius Ryûto Kondô

Kompozitorius Ryuichi Sakamoto

Vaidina Eita Nagayama, Hinata Hiiragi, Soya Kurokawa, Yûko Tanaka, Sakura Ando

2023, Japonija, 126 min.

Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“


Japonų kino režisierius Hirokazu Kore-eda buvo metęs savo kelią ir pasukęs į Vakarus. Galbūt šis pasiblaškymas padėjo suvokti, kad nuo savo šaknų ir per gyvenimą susiformavusios estetikos bei pasaulėžiūros nepabėgsi. Tylus mėlis ir sakurų žiedai, tokie būdingi jo kūrybai, ir vėl grįžo filme „Monstras“. Kanai turbūt irgi laukė sūnaus paklydėlio, mat filmas buvo apdovanotas už scenarijų (Yûji Sakamoto) ir gavo queer „Palmės šakelę“, o kur dar garso takeliui panaudota Ryuichi Sakamoto muzika.

 

Kore-edos filmo centre – ir vėl „netobula“ šeima: vieniša motina ir sūnus Minato (Soya Kurokawa). Tik šįkart istorija kiek tamsesnė nei įprastai, kaip rašo daug užsienio apžvalgininkų, primenanti garsiąją Akiros Kurosawos juostą „Rasiomonas“ (1950). Kore-eda lygintas ir su Yasujirô Ozu, nors pats sakosi esąs labiau Kenas Loachas. Taip, filme „Monstras“ esama skirtingų perspektyvų ir pasakojimų kaip legendiniame Kurosawos filme, tačiau Kore-edos veikėjai ne patys pasakoja savo istorijas ir interpretacijas apie tą patį nusikaltimą. „Monstras“ – tai istorija apie nesusikalbėjimą, neišgirdimą, vedantį prie virtinės nesusipratimų ir klaidingų sprendimų.

 

Istorija kuriama pasitelkiant trijų skirtingų personažų perspektyvas: jau minėto paauglio Minato, berniuko mokytojo Hori (Eita Nagayama) ir mokyklos direktorės (Yûko Tanaka). Vieną dieną Minato savo mamai užsimena, kad jis yra monstras, nes esą mokytojas Hori pasakė, kad jam persodintos kiaulės smegenys. Motina kreipiasi į mokyklą, kur ir direktorė, ir kiti mokytojai bei kaltinamasis atsiprašinėja, ir tiek. Tačiau niekas nėra taip, kaip atrodo. Toks režisūrinis sprendimas leidžia auginti įtampą ir žaidžia su žiūrovo lūkesčiais – kai ta pati istorija perpasakojama tris kartus, žiūrovai gali pasijusti pakliuvę į begalę spąstų, tad savo pirminį įsitikinimą gali tekti vis keisti.

 

Kiekviena istorija pradedama fone degančiu pastatu ir dažnai kartojamu klausimu: kas yra monstras? Kuo ilgiau filmas trunka, tuo labiau žiūrovams kyla klausimas, kas yra istorijos antagonistas, kuris iš tiesų meluoja ir atsakingas už moksleiviui Minato padarytą žalą.

 

O jeigu konkretus monstras nė neegzistuoja? Pasitelkdamas psichologinį trilerį Kore-eda galėjo sukurti kažką panašaus į Jessicos Hausner „Club Zero“, tačiau jis pasakoja apie tai, kas jam buvo svarbiausia visą jo profesinę karjerą: jis tiki humanizmu, kuris kai kam gali pasirodyti neracionalus, tiki kitu žmogumi, nuolankumu ir kilnumu, meilė jam – didžiausia gyvenimo prasmė, empatija jam nėra savaiminis kiekvieno bruožas – tai tarytum pasiaukojimo veiksmas, reikalaujantis stiprių intelekto pastangų, ankstesnio žinojimo.

 

Kaip dažnai nutinka Kore-edos kine, katalizatorius yra vaikai, per juos humanistinė pasaulio samprata tampa suaugusiųjų gelbėjimosi ratu. Pasakojama neskubant, neperspaudžiant ir nemanipuliuojant, išryškinamos pažiūrėti nereikšmingos kasdienio gyvenimo akimirkos, nėra jokių kulminacijų, jausmai tiesiogiai nerodomi – jie jaučiami.

 

Regis, galėjo atsirasti dar viena drama apie mokyklą kaip patyčių ar radikalizavimosi terpę, kur susikerta begalė prieštaringų interesų. Tačiau Kore-eda nei smerkia, nei moralizuoja, atvirkščiai, stengiasi, kad žiūrovai suprastų kiekvieną požiūrį. Jis negražina ir nešvelnina tiesos – ji dažnai gali būti skaudesnė už nekaltą melą. Vis dėlto ne veltui Kore-eda lygina save su Kenu Loachu – jis kritiškai žvelgia į šiuolaikinį socialinį ir politinį Japonijos kontekstą, tačiau daro tai „japoniškai“ ir galiausiai teigia – jei tolerancija nebus įskiepyta jaunystėje, vieną dieną gali būti per vėlu.