Beždžionių planetos karalystė
(Kingdom of the Planet of the Apes)

Ji nepasiūlo nieko kardinaliai naujo ar originalaus. Čia ir vėl pasakojama apie postapokaliptinį pasaulį, kuriame visi žmonės jau seniai turėjo būti išmirę. Tačiau iš kažkur atsiranda dar keletas užsilikusių homo sapiens, keliančių pavojų beždžionių utopijai. Tai mes jau matėme ankstesnėse franšizės dalyse „Beždžionių planetos aušra“ (2014) ir „Karas už beždžionių planetą“ (2017). Vienintelė paskutinės dalies naujovė – čia veiksme tiesiogiai nedalyvauja beždžionė Cezaris, kurio moralines dilemas matėme anksčiau. Vis dėlto, nepaisant tokio naratyvo atsikartojimo, visi filmai yra gana gerai įvertinti ir gausiai žiūrimi, o filmo kūrėjai net užsiminė, kad planuojamos dar dvi dalys.

Holivudo filmai dėl finansinių priežasčių privalo sudominti kuo didesnį žiūrovų skaičių. Štai kodėl tokio tipo kūriniuose neretai naudojamos bendros, daugeliui atpažįstamos temos. Šią taisyklę patvirtina ir naujieji „Beždžionių planetos“ filmai. Pavyzdžiui, beždžionės, kaip ir žmonės, čia rodomos nevienareikšmiškai. Beždžionės šiaip yra geros, bet esti ir blogų beždžionių (prieš nužudydamas savo priešininką, vienoje filmo dalyje Cezaris ištaria – tu ne beždžionė). O tarp žmonių, kurie šiaip yra blogi, atsiranda ir vienas kitas geras žmogus. Ši logika ir vėl kartojama „Beždžionių planetos karalystėje“ – pagrindiniu blogiuku tampa beždžionė Proksimusas Cezaris (įgarsino Kevinas Durandas), o moters vardu Nova (Freya Allan) motyvai slepiami iki pat filmo atomazgos. Toks dviprasmiškas veikėjų vaizdavimas jau tapęs įprastu ir lengvai atpažįstamu nūdienos kino štampu.

Akivaizdu, kad „Beždžionių planetos karalystė“, kaip ir ankstesnės franšizės dalys, bando kelti filosofinius klausimus. Visi keturi filmai išsako tam tikrą antropoceno epochos kritiką – žmogaus valdymas esąs pražūtingas ir mums būtinas naujas santykis su gamta. Štai kodėl filme dažnai neigiamai rodoma žmonių sukurta (karo) technika ir teigiamai vaizduojama beždžionių bendruomenė, kuri, net vogdama kiaušinius, būtinai vieną palieka. Naujieji franšizės filmai gali būti vertinami ir kaip biofilosofinis mintinis eksperimentas, rodantis, kaip žmonės netenka savo protavimo privilegijų. Juk paskutinėse dviejose filmo dalyse beždžionėms intelektą suteikęs virusas mutuoja ir verčia žmones gyvuliais, nesugebančiais kalbėti ar protauti. Šią idėjinę inversiją sustiprina ir esminis skirtumas tarp senųjų ir naujųjų franšizės dalių. 1968 m. išleistame filme buvo pasakojama iš žmonių pozicijos ir buvo akivaizdu, kad būtent juos turėtume užjausti. Naujosios franšizės dalys jau atstovauja beždžionėms, kurioms pavojų kelia žmonės. Skirtingu laiku sukurti filmai aiškiai nurodo į perspektyvų pasikeitimą – priešingai nei teigė Protagoras, žmogus nėra visa ko matas.

Vis dėlto, nepaisant šių pamintijimų, naujosios dalys yra intelektualiai silpnos. Kaip minėta, visos politinės ar filosofinės idėjos skiriamos kuo didesniam žiūrovų skaičiui, atsisakoma pateikti jų vertinimą. Taip ir lieka neaišku, kieno pusę žiūrovas turėtų palaikyti – beždžionių ar žmonių? Kieno požiūris į pasaulį yra vertingesnis, ar antropoceno, ar posthumanistinę poziciją reprezentuojančių beždžionių? Ir nors galima spekuliuoti, kad taip kritikuojama įprasta bipolinė mąstymo sistema, pasaulį dalinanti į „mes“ ir „jie“ prieštaras (filosofas ir nacių teisininkas Carlas Schmittas teigė, kad tai viena iš pamatinių politikos perskyrų), man atrodo, kad taip vengiama pasirinkti vieną vertybinę poziciją, kuri susiaurintų galimų žiūrovų ratą.