Furioza: Pašėlusio Makso saga
(Furiosa: A Mad Max Saga)

Kraujas, prakaitas ir varikliai


Režisierius George Miller

Scenarijaus autoriai George Miller, Nick Lathouris

Operatorius Simon Duggan

Vaidina Anya Taylor-Joy, Chris Hemsworth, Tom Burke, Alyla Browne

2024, Australija, JAV, 148 min. Platintojas Lietuvoje „Acme Film“


Jau beveik pusę šimtmečio australas George’as Milleris nesustoja tobulinti savo sukurto postapokaliptinio gaudžiančių variklių pasaulio. Pirmieji trys „Pašėlusio Makso“ (1979–1985) filmai buvo žiauri XX a. 8-ojo dešimtmečio Šaltojo karo, naftos ir plieno krizių žmonijai keliamų grėsmių vizija, parodanti civilizacijos griūtį. Tačiau istorija tuo nesibaigė – po ilgos pertraukos 2015 m. pasirodė dar viena filmo dalis. Tęsianti tradiciją ir kartu visiškai kitokia, su nauju Maksu Rokatanskiu ir nauja adrenalino doze, ji sulaukė ne tik gausių kino kritikų pagyrų, bet ir subūrė naują gerbėjų kartą. Millerio fenomenas vis dėlto tas, kad jis, neapleisdamas idėjos, puikiai supranta, jog ta pati formulė neveikia du kartus. Režisierius nebijo eksperimentuoti, ieškoti vis naujų pasakojimo būdų ir nekartoja pats savęs. Ne išimtis ir naujausia „Pašėlusio Makso“, dabar jau tapusio saga, dalis.

 

„Furioza: Pašėlusio Makso saga“ pasakoja ankstesnėje dalyje sutiktos ir Pašėlusiam Maksui lygiaverte heroje buvusios imperatorės Furiozos istoriją. Tačiau tai – ne tik „Įtūžio kelio“ tęsinys, bet ir jo antipodas. Milleris žiūrovui atveria naujas duris į savo sukurtą fantaziją – nė vienas ankstesnis filmas neskyrė tiek dėmesio personažams, jų istorijoms ir tarpusavio santykiams, pačiai erdvei ir jos sociopolitinėms struktūroms. Režisierius leidžiasi gilyn į Furiozos psichologiją ir rodo žiaurų pasaulį, kuris suformavo jos charakterį. Jis toliau kuria savo mitą su blogais ir dar blogesniais herojais. Roko operos lydimos lenktynės sustabdomos, naujasis filmas lėtesnis – vietoje trijų dienų veiksmas ištęsiamas iki beveik dviejų dekadų. Yra net krislas romantikos, kuriai, žinoma, nelemta suvešėti krauju nulaistytoje smėlio dykynėje.

 

Uždraustas vaisius nuskintas, ir jaunoji Furioza iš paskutinių žemėje likusių rojaus sodų, žalios stichijos, kurioje karaliauja moterys, išplėšiama į žiaurią vyrų valdomą dykvietę. Filmas pasakoja Furiozos gyvenimo istoriją – nuo vaikystės iki tampant vendetos ištroškusia vienaranke imperatore, pagrobusia Nemirtingojo Džo žmonas. Furiozos istorija padalinta į penkis skyrius – chronologiškai tvarkingus, ne visada susijusius tarpusavyje. Tačiau visi „Pašėlusio Makso“ sagos filmai primena, kad tai tėra tik skirtingų žmonių pasakojamos legendos apie dykvietėje klaidžiojusius herojus. Tokia yra ir Furiozos istorija – perpasakota kitų, apipinta legendomis (tai dar kartą pakartojama ir filmo finale, kur pasakotoju tampa Istorijos Žmogus, pateikiantis skirtingas istorijos versijas), todėl trūkinėjanti siužeto struktūra atrodo pateisinta. Milleris leidžia sau žaisti ir su pasakojimo struktūra. Pagrindinė filmo kova, milžiniška veiksmo scena, atsiduria anaiptol ne finale. Pastarasis – apie ramų sąskaitų suvedimą, keršto ir išlikimo filosofiją.

 

Tai penktasis sagos filmas ir pirmasis be Pašėlusio Makso, šis tik šmėsteli horizonte. Tačiau niekas jo nepasiges – šį kartą ekrano laikas priklauso moteriai. Furioza ne iš karto atsiduria veiksmo centre, pirmuosiuose skyriuose ji tik stebėtoja. Milleris pasinaudoja galimybe supažindinti žiūrovą su pasaulio, padariusio įtaką Furiozai (tad tai ir jos žvilgsnis), tvarka. Tai autoritarinis vyrų valdomas pasaulis, pilnas priespaudos ir nepagarbos gyvybei. Pagrindinis konfliktas vyksta tarp trijų galios centrų, valdančių svarbiausius išteklius – vandenį, ginklus ir degalus. Kiekvienas, esantis valdžios viršūnėje, labiausiai bijo prarasti kontrolę ir galią, todėl siekia plėsti savo žemes ir susilaukti sveikų (o tai sudėtinga dėl radiacijos) palikuonių. Greta ankstesnėje dalyje matyto Nemirtingojo Džo, vandeniu ir maistu aprūpintos Citadelės valdovo, turinčio savo haremą, atsiduria ir naujas antiherojus, Furiozą vaikystėje pagrobęs Dementas. Tai megalomaniškas idiotas, įsitikinęs, kad yra Romos imperatoriaus ekvivalentas, lyg Ben Huras važinėjantis karieta, tempiama motociklų, ir niekur nekeliaujantis be savo pliušinio meškiuko. Lengvabūdiškas humoras, sumišęs su beprotybe, daro jį nenuspėjamą, todėl pavojingą.

 

Į filmą Furioza, jau suaugusi, įžengia pasakojimo viduryje ir iš karto tampa jo centru. Anyos Taylor-Joy kuriama Furioza kiek kitokia, nei ta, kurią vaidino Charlize Theron. Ji jaunesnė, nepatyrusi, dar kamuojama prieštaravimų, turinti pati išsiaiškinti, kas yra kas ir koks jos tikslas. Atkakliai jos saugomas persiko kauliukas ir siekis sugrįžti namo, į žalumos ir gyvybės pilnas erdves, įkūnija viltį, kad pasaulis dar gali pasikeisti ir atgimti iš naujo. Tačiau kartu į priekį ją veda neapykanta ir noras atkeršyti tiems, kurie ją įskaudino ir atėmė brangius žmones. Herojės sakomo teksto mažai, daugelyje scenų ji nebyli. Todėl čia iškalbingos Taylor-Joy akys – jomis, dažniausiai kupinomis kančios ir pykčio, ji išreiškia savo jausmus. Tam tikra ramybės oaze Furiozai tampa ir Pretoriumas Džekas (nors abu personažai daugiausia laiko praleidžia pagrindinėse filmo veiksmo scenose). Ramus, išmintingas ir ne niekšas, tapęs Furiozos draugu ir mylimuoju, jis įkvepia ją naujai kovai. Ši linija – sentimentalus režisieriaus intarpas, motyvuojantis Furiozą siekti savo tikslo, ir jaudinanti istorija žiūrovui, leidžianti vėl patikėti Furiozos patirta skriauda.

 

Millerio sukurtas Pašėlusio Makso pasaulis išlieka sudėtingas, pilnas temų ir motyvų – nuo mitų, pasakų, istorinių, politinių nuorodų iki vesterno klasikos, nebylių ir samurajų filmų. Savo pasakojimais Milleris, žinoma, kvestionuoja žmonijos polinkį į savidestrukciją. O dabar kalba ir apie kažkur egzistuojančią viltį, kad viskas dar gali pasikeisti. Šį kartą vilties pranašu tampa Furioza (su Pašėlusiu Maksu pašonėje ar be jo), tikinti, kad autoritarinis vyrų režimas gali žlugti, o smėlį pakeisti žaluma. Karnavališka netvarka, dykvietės, kraujas, degalai, prakaitas, išpuvę dantys, burzgiantys motociklai ir sociopatai ekscentriška apranga yra fasadas, (perversiška) fantazija apie tai, kokiu galėtų tapti pasaulis, jei vyrų sukelti politiniai konfliktai ir toliau tęsis. Ir prieš beveik penkis dešimtmečius sukonstruotas naratyvas vis dar nepraranda savo aktualumo – režisierius tai puikiai supranta. Savo pasaulį vis plečiantis, nuorodomis pildantis Milleris primena, kad jis ir yra tikrasis dykvietės valdovas, chaoso meistras ir savo žaidimo taisyklių kūrėjas. Ir jis žada istorijos tęsinį.