Kritinė zona
(Mantagheye bohrani)

Nuo pirmų kadrų „Kritinė zona“ panardina gilyn – kažkur į dešimt milijonų gyventojų turinčio Teherano požemius, kuriuose driekiasi nesibaigiantys tuneliai. Į juos netikras greitosios pagalbos automobilis atgabena narkotikų siuntą, kurios jau laukia narkotikų platintojai. Netrukus susipažįstame ir su pagrindiniu filmo personažu – narkotikų prekeiviu ir vežėju Amiru (Amir Poosti).

Filmo laikas – tai viena Amiro darbo naktis nuo prekių paruošimo, jų pardavimo iki sugrįžimo namo ilsėtis. Didžiąją jo dalį Amiras praleidžia važinėdamas automobiliu. Kelio motyvas, matytas ir Irano kino klasiko Abbaso Kiarostami filmuose „Trešnių skonis“ ar „Dešimt“, atrodo kaip maža dedikacija. Kartu automobilis šiuose filmuose veikia kaip laisvės, autonomijos, priedangos nuo režimo simbolis – jame visi gali pasijusti savimi.

Režisierius Ali Ahmadzadeh valstybės draudimus laužo demonstratyviai. Narkotikų dalijimas, jų ruošimas visais įmanomais būdais ir nestabdomas vartojimas, alkoholis, savo seksualumą atradusių moterų be hidžabų orgazmai – visa tai, už ką baudžiama, ir visa tai, kas nėra tik filmo kūrėjų fantazija. Tai atviras smūgis politinei sistemai parodant, kad ji jau seniai nebeturi deklaruojamos kontrolės.

Taip klaustrofobiška automobilio erdvė ir žybsinčios miesto šviesos kartais priartėja prie delyro, lyg susitapatindamos su pasikeitusia Amiro sąmonės būsena. Vaizdas apvirsta aukštyn kojomis arba kartu su vairu sukasi 360 laipsnių. Vienu metu žiūrovas tampa filmo personažu, kai į jį kreipiasi motina su Amiro paruoštos arbatos puodeliu. Kartu pasikeičia ne tik vaizdas, bet ir garsas – aplinkinis triukšmas susilpnėja, išsikreipia, balsai ima atsilikti, nutolsta.

Teheranas skendi tamsoje – kitokio jo ir neišvysime. Tai, žinoma, meninė priemonė: naktis – narkotikų prekeivių metas, o ir kūrybinei grupei buvo mažiau pavojinga filmuoti tamsiu paros metu. Tačiau kartu toji tamsa suskamba kaip metafora – į ją panirusi ir valstybė, ir visuomenė.

„Kritinės zonos“ nepavadinsi tradiciniu kelio filmu – filmo herojui ši kelionė jau rutina, o ir jos pabaigoje jis nepasikeičia. Kita vertus, trumpi Amiro susitikimai su sueižėjusios, užsimiršti bandančios visuomenės atstovais yra kelionė į sociumo šerdį – maži portretai čia sudaro visumą. Filmas siūlo naują žvilgsnį į Irano visuomenės paraštes, kuriose – jauni, nuo narkotikų priklausomi žmonės, prostitutės, translyčiai, užmiršti senelių namų gyventojai. Visi jie arba nepatogūs režimui, arba jo nepastebėti.

Vis dėlto Amiras – ne vien paprastas narkotikų prekeivis. Gerai organizavęs savo darbą, išmintingas, jis su meile rūpinasi ne tik savo šunimi Ponu Fredu, bet ir klientais. Pirkėjų akyse jis beveik pranašas, padedantis išspręsti jų problemas, suteikiantis saugų prieglobstį savo automobilyje ir bent trumpą pabėgimą nuo kasdienybės. Amiras lanko merdinčius slaugos namų gyventojus ir maitina juos hašišo keksiukais taip palengvindamas jų kančias, sumažindamas skausmą. Paprašytas nerimaujančios moters, jis padeda ir nuo narkotikų priklausomam jos sūnui. Todėl narkotikai Amiro rankose gali būti ne tik nuodas, bet ir vaistas.

Amirą po miestą veda moteriškas GPS balsas. Jis nurodo ne tik kryptį, bet ir priekyje tykančią grėsmę. Kol kas Amiras ir jo pakeleiviai lieka tamsoje, bet galbūt vieną dieną iš jos atsivers kelias.