Muzika
(Musik)

„Muzika“ prasideda nuo kraštovaizdžio, į rūką panardinančio kalvotą Graikijos vietovę. Pasigirsta griaustinis, klyksmas. Kūdikį Ijoną paramedikai randa apgriuvusiame tvarte kartu su ožkomis. Apleisto kūdikio pėdos – žaizdotos, sutinusios (tai, žinoma, tiesioginė užuomina į Edipo vardą), tarsi būtų paženklintos likimo. Ijoną įsivaikina vieno paramediko šeima. Dėl nelaimingo nutikimo jau suaugęs Ijonas atsiduria kalėjime. Jokios policijos, paaiškinimo, liudijimų, teismo, nes filmas visgi ne apie tai. Čia Ijonas įsimyli kalėjimo prižiūrėtoją Iro, išėjęs į laisvę su ja susituokia, susilaukia dukters, sugrįžta į tėvų namus. Tačiau istorijos ir tragedijos linkusios kartotis – nuo Graikijos kalvų iki Berlyno Potsdamo aikštės.

Aktorių vaidyba „Muzikoje“ nenatūrali, redukuota. Nėra ir stambių veido planų, režisierė savo personažus rodo iš tolo, susiliejančius su juos supančia aplinka – tarsi norėtų išvengti bet kokios galimybės leisti žiūrovui susitapatinti su filmo herojais. Tik iš arti matomos pėdos ir plaštakos – liečiančios, prausiančios – čia byloja apie personažų artumą ir intymumą, tam tikra prasme net ir žmogiškumą. Dialogai taip pat reti – režisierė verbalinės kalbos svorį suteikia vaizdams, erdvei, kraštovaizdžiui, jame slypinčioms detalėms, kuria pasakojimą per montažą ir asociacijas – jie svarbesni ir iškalbingesni nei pavieniai nuskambantys žodžiai (nors tai gali pareikalauti nemažai žiūrovo kantrybės). Tuo pačiu metu kadre visada yra ir gamtos stichija, nepavaldi net pačiai režisierei, – rūkas, nerimstanti jūra ar driežas, paskutinę minutę užropojantis ant lemtingą sprendimą turinčios priimti Iro pėdos.

Filmo pavadinimas sako, kad ypatingą vietą jame užima muzika. Ji nėra tik fonas ar personažų pomėgis, veikiau – personažų vedlys per gyvenimą, o žiūrovų – per filmą ir personažų jausenas. Į filmą muzika smelkiasi po truputį, Iro į kalėjimą atnešus kasetę su baroko kompozitorių Vivaldi, Bacho, Pergolesi kūriniais. Tad Ijonui dar neištarus pirmųjų žodžių, jis jau dainuoja operą. Muzika jam padeda priešintis likimui, suteikia stiprybės kalėjime, grąžina gyvenimo prasmę prarandant regą. Kartu tampa naująja jo kalba, leidžiančia išjausti save, ir nuo tragiško likimo pabėgti į kitą pasaulį, pilną grožio ir jautrumo. Todėl filmui artėjant prie pabaigos muzika užpildo vis didesnę jo dalį, o finale pakeičia ne tik žodžius, bet ir vaizdą – šis tampa nereikšmingas, visai kaip regėjimą praradusiam Ijonui.

Filmą lydi pasikartojantys motyvai. Tai ir vis gyjančios, paskui vėl atsiveriančios Ijono pėdų žaizdos, ir mirtį lydintis kūdikio verksmas, ir masyvūs Ijono tėvo akinių rėmeliai – vėliau panašius išvysime ir pas patį Ijoną. Svarbus ir nuolatinis vandens elementas – pasiglemžiantis, grėsmingas, bet kartu ir gydantis sužalotas Ijono pėdas ar apvalantis – kaip filmo pabaigoje. Ne mažiau nei pasikartojimai Schanelec svarbios ir tos trumpos, bet lemtingos akimirkos, per kurias viskas staiga pasikeičia – ypač tos, kurios skiria gyvenimą ir mirtį, tamsą ir šviesą, skausmą ir gijimą.

Ratu sukasi ir filmo laikas, tarsi viskas vyktų tuo pačiu metu, nebebūtų ribų tarp praeities ir dabarties. Prabėga mažiausiai keturi dešimtmečiai, tačiau personažai, išskyrus vaikus, nesensta, net ir sutiktas Ijono tėvas atrodo tokio pat amžiaus kaip sūnus. Aplinka ir dekoracijos ilgą laiką primena XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, bet baltai apsirengę, į koturnus panašų apavą avintys kaliniai labiau primena antikos teatro aktorius. Vienoje scenoje laiko nuoroda tampa personažų per televizorių žiūrimos 2006 metais vykusios futbolo rungtynės, bet netrukus vėl įvyksta šuolis į ateitį. Nepanašu, kad linijinis laikas ar metai, kuriais vyksta filmo veiksmas, būtų svarbūs režisierei. Ji dekonstruoja chronologiją taip tik pabrėždama, kad viskas, kas pasakojama, tėra nesibaigiantys tos pačios istorijos pasikartojimai ir variacijos.

Visi, kurie žino Edipo mitą, gali nuspėti filmo personažų likimą. Vis dėlto, nors savo Edipą palieka tamsoje (tiesiogine to žodžio prasme), režisierė pakeičia jo tragišką istoriją, taip jį išlaisvindama nuo lemties. Skambant muzikai iš tolo stebėdama palei upę su artimaisiais žengiantį laimingą Ijoną, ji suteikia vilties, kad visi yra laisvi pasirinkti savo likimą.