„Averroes“ ir „Rosa Parks“ skyriai
(Averroès et Rosa Parks)

Pabūti utopijos dalimi

2024.11.04 Rasa Paukštytė

Režisierius ir operatorius Nicolas Philibert

2024, Prancūzija, 143 min.

Kiekvienas Nicolas Philibert’o filmas yra susitikimas su dokumentiniu kinu, kuris randasi ne dėl išraiškos priemonių grožio, o dėl žmogiškumo jausmo ir solidarumo su kitais būtinybės. Epizodas, kuriame savo „odę džiaugsmui“ gitara netobulai atlieka vienas iš filmo „Averroes“ ir „Rosa Parks“ skyriai“ ligonių, žinoma, yra svarbiausias jo akcentas ir bendros temos kamertonas. Nors psichiatrinė ligoninė buvo atsidūrusi režisieriaus akiratyje dar 1997 m. filme „Smulkmenos“ („La moindre des choses“), „Averroes“ ir „Rosa Parks“ skyriai“ tęsia prieš dvejus metus Philibert’o sukurto „Adamant“ („Sur l’Adamant“), Berlyno festivalyje 2023 m. pelniusio „Auksinį lokį“, temas. Ankstesnysis pasakojo apie modernią baržą Senoje – dienos centrą psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Įstabiausia jame buvo tai, kad stebimosios dokumentikos maniera nufilmuotame filme nuolat painiojosi, kas čia ligoniai, o kas medikai. Šią „paniavą“ kūrė nepastebimas režisieriaus gebėjimas pamatyti ne laikinai susitinkančius du pasaulius – sergančiųjų ir jų pagalbininkų, o vieną, bendrą ir harmoningą. Harmoniją kūrė viskas – ir „Adamant“ darbuotojų bendravimas su pacientais, ir aplinka, kūryba ir gyvenimas čia, dabar. Filme „Averroes“ ir „Rosa Parks“ skyriai“ iš pirmo žvilgsnio viskas yra atvirkščiai – aplinka valdiška, o filmo pagrindas yra gydytojų ir pacientų pokalbiai plikų ligoninės sienų fone.

 

Išliko, žinoma, unikalus Philibert’o gebėjimas kruopščiai atrinkti žmones, kurių klausytis jis kviečia pustrečios valandos filme. Trukmė Philibert’ui yra vienas iš svarbiausių įrankių įgyvendinant lėto buvimo ligoninės pasaulyje idėją. Laikas šiuo atveju ir etinė kategorija – personažų išklausoma neskubant, gilinantis į vienas ar kitas jiems rūpimas temas. Toks neįprastai dosniai herojams skirtas laikas yra režisieriaus pagarbos jiems ir kartu gilios užuojautos ženklas. Nes pokalbiai su gydytojais atveria niūrius žmonių gyvenimų užkaborius, iš dalies paaiškina jų ligos ištakas. Žmonės susiduria su skirtingais demonais, bet yra siejami kažkokio sunkiai nusakomo gilaus liūdesio, kuris, neabejoju, būdingas mums visiems, tik gal jo dozės ne tokios didžiulės ir gniuždančios. Nesunku susitapatinti su vieno iš herojų jausmu, kad pasaulis, ypač dabar, apimtas karo, nėra kažkokia nuostabi vieta. Akimirkos, suartinančios mus su personažais, yra rišamoji šio filmo medžiaga ir svarbiausias jo moralas.

 

Philibert’as rodo, kaip tiksliai, nesislėpdami po demagogija, dalis ligoninės pacientų suvokia socialinį žmogaus identitetą, kurio sudedamosios dalys paprastos: darbas, mokesčių mokėjimas, gyvenamoji vieta. Suvokimas, kad socialinio identiteto stoka tam tikra prasme yra nuolatinis ligų palydovas.

 

Filme yra dialogų ir apie, atrodo, visiems žinomas tiesas, pavyzdžiui, užgniaužtas, nerealizuotas vaikystės svajones ir su jomis susijusias traumas. Tik liežuvis neapsiverčia pavadinti vieno ar kito pasakojimo „atvejo“ iliustravimu, nes kiekvienas pokalbis su vis kitokiu pacientu yra susidūrimas su žmogaus drama. Neįmanoma aprašyti, kiek nepaprastai daug apmaudo dėl neįgyvendintos svajonės tapti futbolininku nešioja sieloje visai kitais gyvenimo keliais priverstas eiti žmogus. Jo pasakojimas atskleidžia ne tik tėvo, kuriam Sovietų Sąjunga buvo priimtiniausias visuomenės modelis, portretą, bet užduoda klausimą ir apie šiuolaikinės visuomenės mentaliteto ypatybes apskritai.

 

Pacientų atsivėrimų nuoširdumas net nejaukus, tiek daug jame gryniausios tiesos apie tikrovę. Dėl jų filmas tampa pokalbiu apie tikro socialinio jautrumo būtinybę kaip sveikesnės visuomenės sąlygą.

 

O koks artimas ir dažnai sutinkamas yra negebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, ir koks skirtumas, kam peradresuojame kaltę – kitiems žmonėms ar Viešpačiui?

 

Medikų elgesys, jų klausimai ir laikysena – dar vienas filmo lygmuo. Šie žmonės yra lyg iš kažkokios idealios visuomenės siekiamybės ar modelio. Apskritai filmas atrodo tarsi utopijos, kurioje svarbūs visų bendrapiliečių jausmai, baimės ir troškimai, paieška. Net jeigu nežemiškas, gūdus pacientų nerimas, persekiojančios vizijos, matyt, nebepagydomi.

 

Filme netrūksta fantasmagoriškų ar savaip absurdiškų epizodų, kuriuose (visuose!) esama sveiko, racionalaus požiūrio. Štai kad ir pacientas, siūlantis edukacijos metodą, kuris išlaisvins žmonių dvasią, sąmonę ir pakeis pasaulyje vyraujančius metodus. Aistringas diskutuotojas, charizmatiškas idealistas (ir poliglotas, tvirtinantis, kad moka 20 kalbų) užjaučia dabartinius mokinius, kenčiančius nuo kvailos vertinimų sistemos, ir mintis dėsto įtikinamiau už bet kurį sveiko proto atstovą. Tiesa, diskusijų tarp pacientų filme nedaug, bet tos, kurios vyksta, primena rimtesnes televizijos pokalbių laidas ir verčia pagalvoti, kiek šios turi bendra su sveikatos institucijomis. Sakau tai be jokios ironijos, nes visiškai įtikina Philibert’o siekis parodyti, kad tarp „mūsų“ ir „jų“ yra kur kas daugiau bendrumų nei skirtumų.