Buenos Airių panos
(Reas)

Tikros suvaidintos istorijos

2024.11.10 Elena Jasiūnaitė

Režisierė ir scenarijaus autorė Lola Arias

Operatorius Martín Benchimol

2024, Argentina, Šveicarija, Vokietija, 82 min.

Platintojas Lietuvoje „Lokys, liūtas ir šakelė“

Argentinietė rašytoja, teatro ir kino režisierė Lola Arias turėtų būti žinoma ir Lietuvos žiūrovams – festivaliuose rodytas spektaklis „Minų laukas“, pasakojantis apie Folklandų / Malvinų (iš kurios pusės pažiūrėsi – britų ar argentiniečių) karo veteranų patirtis, ir šio spektaklio temą pratęsiantis dokumentinis-vaidybinis filmas „Karo teatras“ („Teatro de guerra“, 2018). Jos darbų centre – trauminių patirčių, laisvės, tapatybės, socialinės atskirties temos. Toks ir antrasis Arias filmas „Buenos Airių panos“, pasakojantis apie Eisesos kalėjimą. Jis tęsia „Karo teatro“ stilistiką – tikros patirtys išgyvenamos inscenizuotoje, režisierės sukurtoje aplinkoje. Filmas nepaklūsta grynajam žanrui – čia jungiasi dokumentika, vaidybinis kinas, miuziklas. Tačiau tikrumo įspūdis, nepaisant dainų ir šokių intarpų ar nenatūralios personažų vaidybos, išlieka nuo pirmos iki paskutinės minutės.

 

Filmo centre – dvidešimt šešerių argentinietės Džoseli istorija. Oro uoste ji buvo sulaikyta su narkotikais lagamine ir ketveriems metams pasiųsta už grotų – kartu žlugo ir jos svajonės keliauti po pasaulį. Būtent Džoseli įkalinimas ir išėjimas iš kalėjimo „įrėmina“ filmą, per santykį su nauja kaline atsiskleidžia kitų kalinių istorijos ir gyvenimo kalėjime kasdienybė.

 

Filmas kuriamas buvusiame kalėjime. Pasirinkta vieta puikiai tinka suderinti, atrodo, nesuderinamus dalykus: realistiškai atkurti filmo veikėjų patirtis tikroje įkalinimo įstaigoje ir kartu viską paversti karnavalu. Todėl pilkas kalėjimo sienas užtvindo spalvos, nyksta ribos tarp praeities ir ateities, realybės ir fikcijos, kalėjimo ir laisvės. Kalėjimas (ne tik kaip fizinio įkalinimo įstaiga, bet ir kaip emocinė patirtis) filmo personažams tampa scena, leidžiančia išreikšti ir suprasti save.

 

Tarp filmo personažų nėra nė vieno profesionalaus aktoriaus, visi jie buvę kaliniai. Jie vaidina ne tik savo istorijas, bet atlieka ir kitų žmonių vaidmenis „kolegų“ pasakojimuose apie gyvenimą iki įkalinimo ir patirtis kalėjime. Filmo personažai labai skirtingi. Švelnūs ir tvirti, bausti už prostituciją ir sukčiavimą, cislyčiai ir translyčiai, netobulų kūnų ir dar netobulesnių šypsenų. Tačiau gražius juos daro energija ir entuziazmas, su kuriuo jie imasi atkurti save jiems suteiktoje scenoje. Jų šokiai nerangūs, trūksta ne tik plastikos, bet ir sinchrono, tačiau jie čia reiškia atgautą laisvę (vidinę – taip pat) neretai žeminančioje represinėje sistemoje.

 

„Buenos Airių panų“ personažų istorijos slepia sunkią praeitį, tačiau patekę į kalėjimą jie tampa bendruomenės dalimi, kurioje gali vyrauti tarpusavio supratimas ir bendrystė. Dabar jie šoka, groja roko grupėje, žaidžia, sportuoja, siuva, studijuoja teisę, žiūri muilo operas. Ir dainuoja. Dainos, kurtos specialiai filmui, yra ne mažiau reikšminga pasakojimo dalis nei sakytinis tekstas. Jos pasakoja istorijas, kalba apie skaudulius bei svajones ir kartu tampa dar viena saviraiškos forma, leidžiančia apsivalyti.

 

Nors Arias daug eksperimentuoja su forma, ši niekada netampa filmo dominante – režisierė girdi ir mato savo personažus, ir kiekvienam jų suteikia laiko pasirodyti individualiai, taip ne tik papasakodama jų istorijas, bet ir atskleisdama charakterius. Ir, kitaip nei tradiciniuose kalėjimo gyvenimą rodančiuose filmuose, ji nesiekia šokiruoti, nesimėgauja žiaurumu, tik prabėgomis paliečia ir personažų padarytus nusikaltimus (todėl filmo veikėjai netampa gailesčio ar manipuliacijų objektu). Svarbiausia – kalinių bendrystė, kasdienybė, prisiminimai ir svajonės apie ateitį, kuri jų laukia už kalėjimo sienų. Atrodo, kad ir patiems personažams filmas yra kaip terapija. Čia vidiniai išgyvenimai įgauna išraišką – žodžio, muzikos, šokio. Jiems tai padeda gyti.