Dahomėja
(Dahomey)

„Dahomėją“, laviruojančią tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, poezijos ir publicistikos, sudaro trys dalys. Pirmoji – kadaise prancūzų pasisavintų skulptūrų kelionė iš Paryžiaus į Kotonu, didžiausią Benino miestą, kurį su viltingu subtilumu nufilmavo operatorė Joséphine Drouin-Vaillard. Filmo pradžioje patys artefaktai užfiksuoti tik fragmentiškai, žadinant vaizduotę; kamera rodo pakavimą ir pristatymą, užsilieka tuščiose stiklinėse ekspozicijos vitrinose ir dirgina žiūrovo vaizduotę. Kaip ir beniniečiai, pirmą kartą į Dahomėjos meną pažvelgiame tik filmo pabaigoje.

Antrasis veiksmas – pompastiška sutikimo ceremonija ir egzotiškų kostiumų paradas Kotonu vernisaže, kur šalies vadovai, žymiausi intelektualai ir meno istorikai sveikina sugrąžintas vertybes. Galiausiai trečiasis veiksmas – Diop surengta diskusija Abomėjaus-Kalavio universitete. Restituciją, jos kontekstą, reikšmę ir galimas pasekmes aptaria studentai, kurių pastabos yra filmo „teorinė“ dalis.

Ar verta džiūgauti dėl 26 neįkainojamų meno kūrinių susigrąžinimo, kai prancūzų išvežtų vertybių – tūkstančiai? Ar medinėms skulptūroms turėtų būti grąžintas andainykštis sakralumo statusas, ar modernybė jį automatiškai panaikino? Ar būtina eksponuoti objektus muziejuje – juk pačią muziejų sampratą į Afriką atnešė europiečiai? Beje, kaip atsitiko, kad ši diskusija vyksta būtent prancūzų kalba? Ką dabar daryti su Europos civilizacijos palikimu? Toliau studijuoti Platoną ir Aristotelį ar grįžti prie savo etninės kilmės? Patikėdama entuziastingiems ir neretai naiviems jaunuoliams suvokti simbolinį įvykį, režisierė vengia moralizavimo ar išvadų, pirmenybę teikdama vaizdams.

Svarbus filmo scenarijaus bendraautoris yra Haičio rašytojas Mackenzy Orcelis, parašęs „objekto Nr. 26“, kaip vėliau paaiškėja – legendinio karaliaus Gezo statulos, užkadrinį monologą. Šis tekstas, parašytas fon kalba, susieja skirtingus filmo elementus į vientisą pasakojimą ir yra vienas įdomiausių filmo momentų. Pirmiausia monarcho statula stebisi, kad su ja elgiamasi kaip su statistiniu vienetu, o ne su didenybei priderama pagarba. Ji turi baimių, nes, kaip prisipažįsta, pati nežino, ar sugebės prisitaikyti prie naujų sąlygų po šimtus metų trukusio žiemos miego. Ar ji atpažins tėvynę ir ar bus atpažinta? Statula tampa savotiška protėvių pasaulio atstove, simbolizuojančia pabudusią afrikiečių istorinę sąmonę. Objektas tampa subjektu mums prieš akis / ausis.

Skulptūros balsą garso režisierius Nicolas Beckeris susintetino iš kelių vyriškų ir moteriškų balsų, kurie virto lyčiai neutraliu choru, primenančiu mokslinės fantastikos herojų (ateivių, dievų ar dirbtinio intelekto) balsus. „Atlantėse“ Diop permąstė filmus apie vaiduoklius, o „Dahomėja“ prikelia praeities dvasias. Svarbiu šio magiško proceso veiksniu tampa nuotaikingas muzikinis akompanimentas – jį sukūrė beniniečių kilmės prancūzas Vally Badarou ir nigerietiškų šaknų turintis londonietis Deanas Bluntas. Kartais apskritai gali pasirodyti, kad garso takelis, sudurstytas iš foninių garsų ir svajingos muzikos, gyvena savo atskirą gyvenimą. Šamano arba mago, vedančio ceremoniją, vaidmenį filme atlieka Benino valdžios paskirtas muziejaus kuratorius Calixte’as Biah, lydintis artefaktus iš Paryžiaus į Kotonu ir atsakingas už jų tolimesnį saugų gyvenimą Benine.

„Dahomėja“ – taupus (filmo trukmė tik šiek tiek daugiau nei valanda), tačiau užtikrintas filmas. Nors jame kalbama apie kolonizacijos, kuri sugriovė ne tik gyvenimus, bet ir žemyno sielą, palikimą, „Dahomėja“ kupina vilties. Suteikdama balsą įspūdingoms statuloms, Diop grąžina joms orumą ir jėgą. Jų restitucija peržengia politinį ar finansinį aspektą. Vakarų žiūrovams lieka tik stebėti – ne veltui kamera dažnai žvelgia pro langus ar kitokius stiklinius paviršius, – jiems neleidžiama pajusti, kad filmu kreipiamasi į juos. Pagrobtų vertybių grąžinimas tampa suverenumo atkūrimo gestu – joks europietiškas žvilgsnis ar balsas neturi teisės kalbėti kieno nors kito vardu. Nuo šiol kalba statulos.