Giria
(Las)

  Taip palaipsniui susipažįstame su Asia, Mareku ir trimis jų vaikais. Šeima jau dešimt metų gyvena miškų apsuptyje kažkur Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, sąmoningai apsisprendę pabėgti į gamtą, auginti sau maistą stebint laukinius gyvūnus ir metų laikų kaitą. 

  Lygiai taip pat palaipsniui atsiskleidžia ir pagrindinė filmo tema – migracija. Pirmiausiai pamatome, kad gyvūnams stebėti miške įtaisyta Mareko kamera užfiksavo šį tą daugiau nei laukinė gamta. Neaišku, ar jiems tai pirmas susidūrimas su „migrantų krize“, ar jie jau anksčiau bandė padėti pabėgėliams. Trumpos scenos be jokių komentarų rodo, kaip šeima miške palieka maisto ir daiktų, vėliau tvarko migrantų paliktas stovyklavietes. Pamažu suprantame, kad tai nėra spontaniški ir atsitiktiniai veiksmai – pagalba žmonėms, kuriuos gena atgal abiejų šalių pasieniečiai, yra tapusi, kad ir nenoromis, esmine jų atsiskyrėliško gyvenimo dalimi.

  Pačių migrantų – kitaip nei jų paliktų pėdsakų – filme nematyti (išskyrus Mareko atsitiktinai nufilmuotus kadrus) ir iš pradžių apie juos beveik nekalbama. Tik filmo pabaigoje Asia ir Marekas pagaliau jausmingai ir koncentruotai aptaria savo situaciją, ir lengva patikėti, kad jie kalba vienas kitam, o ne kamerai. Kaip mes galime gerti kavą, kai žmonės miršta, klausia Asia. Ir ar būtume prieš dešimt metų čia atsikėlę, jei būtume žinoję, kas bus?

  Jie bėgo nuo pasaulio, bet pasaulis juos pasivijo. Ir jie negali nuo jo atsiriboti ar nekreipti dėmesio, net jei praktiškai tai ir nebūtų itin sunku – juk migrantai neplūsta miniomis ir nenusiaubia vienkiemio, kaip yra įsitikinę dešinieji. Asios ir Mareko natūralus, nors ir retas, herojiškumas kyla iš supratimo, kad jie negali būti laimingi, kai šalia egzistuoja blogis. Ne abstraktus ir tolimas, o labai konkretus žmonių kentėjimas visiškai čia pat (prie kurio prisideda dar ir tavo valstybė, kuri, kaip ir mūsiškė, kitų daromu blogiu teisina savąjį), stumiantis Asią su Mareku į neįmanomą padėtį tarp pareigos padėti ir šios pareigos nepakeliamumo.

  Šitą jausmą Asia nusako kalbėdama apie savo sodą. Jis jai teikė daug džiaugsmo, jame ji augino daržoves ir uogas savo vaikams, jis įkūnijo natūralios egzistencijos svajonę. Sodas niekur nedingo, jame vis dar auga vaisiai ir žaidžia vaikai, tačiau jis nebeteikia Asiai džiaugsmo. Volteriškoji „kultivuokime savo sodą“ formulė netobulame pasaulyje nebeveikia, o naujos negali pasiūlyti nei Marekas, nei filmas. Galų gale pasitraukti iš savo miško jiedu nusprendžia dėl vaikų: „Turime išmokyti savo vaikus susidurti su pasauliu. [...] Arba bent suteikti jiems laimingą vaikystę.“ Tai skamba kaip kapituliacija.