Marksas gali palaukti
(Marx può aspettare)

Proga tokiems pokalbiams tapo didelės šeimos susitikimas gimtajame mieste, Pjačencoje, Italijoje, 2016 metais. Plačios giminės užstalė, kurios paruošimu ir prasideda filmas, pirmuose kadruose matome dėliojamas lėkštes.

„Norėjau sukurti filmą apie savo šeimą, giminę, bet nežinojau, ką tiksliai noriu padaryti“, – girdime už kadro šio susitikimo organizatoriaus, vieno garsiausių italų kino režisierių Marco Bellocchio balsą. Svarbiausias tokių susitikimų tikslas – susirinkti visiems, kol gyvi. Tačiau šis šeimos sambūris turėjo ir kitą tikslą, bandant išsiaiškinti tragišką praeities įvykį. Režisieriaus brolis dvynys Camillo nusižudė 1968-aisiais, sulaukęs vos 29 metų. „Camillo – angelas ir šio filmo protagonistas“, – nuskamba filmo pradžioje. 

Norėdamas suprasti, kodėl įvyko ši nelaimė, kaip ji paveikė jį patį ir visą šeimą, režisierius leidžiasi ne tik į praeitį, kalbindamas brolius, seseris ir kitus įvykį išgyvenusius artimuosius. Jis tai perduoda ir naujajai kartai – pasakoja tą istoriją savo vaikams. Atvirai ir sąžiningai bando rasti tinkamą šios asmeninės tragedijos interpretaciją, kalbėdamasis su savo dukra ir sūnumi. Nors sutrikę veidai rodo, kaip jiems sunku suprasti ir priimti tėvo poziciją. 

Girdime ne tik užkadrinį režisieriaus balsą, jis ir pats pasirodo kadre. Tai labai asmeniškas filmas. Bellocchio nesislepia už kameros, o pats išeina į pirmą planą ir analizuoja tragišką brolio asmenybę. Ir daro tai be savigraužos ir ne ieškodamas pa(si)teisinimų, o bandydamas suprasti save ir savo dvynį brolį, kurio skausmo nesugebėjo tada įžvelgti. Tokia sąžininga režisieriaus savistaba – vienas stipriausių filmo „Marksas gali palaukti“ bruožų.

Nufilmuotus „gyvus“ pokalbius, interviu režisierius supina su archyvine medžiaga. Senos nespalvotos nuotraukos, kronikų kadrai, užfiksuoti namų gyvenimo fragmentai ne tik pagilina ir praplečia pasakojimus, bet tarsi juos kiek „įžemina“, suteikia daugiau realaus pagrindo. 

Kaip žinia, žmogaus atmintis labai subjektyvi, o dar bandant prisiminti, kas įvyko prieš beveik penkiasdešimt metų... Filmo veikėjų prisiminimai ir pasakojimai dažnai kertasi, prieštarauja vienas kitam arba iš viso prasmenga atminties duobėse, pakimba ore ir kažkur pradingsta.

Šeimos istorija pradedama pasakoti nuo 1939 metų, kai gimė Marco, o keliomis valandomis vėliau – jo dvynys Camillo. Dvi seserys prisimena mamos pasakojimus apie sunkų gimdymą, kaip ji bijojusi, kad Camillo neišgyvens, ir todėl net tris kartus jį pakrikštijusi. Mama buvo labai religinga, jos pamaldumas, nuolatinė „pragaro liepsnų baimė“ darė didelę įtaką visos šeimos gyvenimui, o kažkuriuo momentu gal net paveikė Camillo likimą. 

Kaip skausmingai Camillo vaikystėje kentėjo gyvendamas viename kambaryje su psichinę negalią turinčiu broliu Paolo, kuris rėkė naktimis, o tėvai nė nemanė nuo to jį apsaugoti. Anksti nuo sunkios ligos mirė šeimos tėvas. Camillo netenkino nei pasirinkti mokslai, nei numatyta „praktiškesnė“ profesija, nei kitų brolių intelektualiniai siekiai. Jis norėjo išsiveržti iš uždaro šeimos rato, troško kitokio gyvenimo, kuris gal būtų buvęs įmanomas, jei jis būtų galėjęs išvažiuoti į Romą, kur jo brolis Marco sėkmingai tapo kino režisieriumi... O dabar Marco jau nebelabai ir pats atsimena, ką atsakė į brolio laišką, kuriame jis rašė, kad norėtų irgi pradėti dirbti kine, ir ar išvis atsakė...

Camillo buvo labai sunku rasti savo vietą gyvenime, ir tai tą gražų, mėgstantį juokauti jaunuolį nardino į neapsakomą skausmą, kuris nebeleido gyventi. Jis jautėsi nevykėliu tarp sėkmingų savo brolių, manė, kad negali su jais konkuruoti. Mama didžiavosi vienų savo vaikų pasiekimais (prestižinius Lokarno, Venecijos festivalių prizus skinantis Marco, žurnalistas, leidėjas Piergiorgio), neįgaliam Paolo skyrė visą rūpestį, o Camillo buvo normalus, kaip visi, ir jam dėmesio lyg ir nereikėjo. Jo melancholija šeimai atrodė kaip charakterio savybė, o ne depresija. 

Visai kitaip apie Camillo pasakoja jo merginos sesuo Giovana. Jos drąsi kalba, tikslios ir negailestingos įžvalgos suteikia kitą požiūrio tašką. Ne visada šeima suteikia stiprybės, kartais ji gali ir uždusinti. 

Ypač sukrečia, kaip filme pasakojama apie patį savižudybės aktą. Labai detaliai. Ir beveik niekas šeimoje negalėjo patikėti, kad Camillo nusižudė. Gal dar galėjai įsivaizduoti, kad jis žuvo autokatastrofoje ar gatvės muštynėse, bet tik ne pakėlęs prieš save ranką. 

Visa ta šeimos istorija, jos motyvai, detalės įsipynė į Belloccio filmus. Šioje juostoje autobiografiniai režisieriaus kūrybos elementai „dešifruojami“, parodoma, kaip ir iš kur atsirado tam tikri įvaizdžiai, tekstai. Pavyzdžiui, aklos motinos, nematančios šalia kenčiančio savo vaiko, metafora („Kumščiai kišenėse“, 1965), besislepiantys nuo psichine liga sergančio brolio vaikai („Šuolis į tuštumą“, 1980) ir daug kitų. Net šio filmo pavadinimas yra Camillo kadaise pasakytas broliui aštrus priekaištas: „Marksas gali palaukti“, kai šis savo kairuoliškais politiškais filmais kovojo su buržuazija, norėjo apginti vargstantį proletariatą. Jis gelbėjo pasaulį, bet nesugebėjo ištiesti pagalbos rankos broliui. Išgyvenantis dėl pasaulio vargų, nematė šalia itin pažeidžiamo savo dvynio. Tokią sceną matome ir Belloccio filme „Akys ir burna“ (1982).

„Tau filmai – kaip vaistai gydyti žaizdas“, – sako režisieriui jo kalbinamas jėzuitų kunigas. Iš tiesų, nerimas išlieka. Liūdesys nepraeina. Sąžinės graužatis ir kaltė nepalengvėja.