„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima

  Režisierius Frederickas Wisemanas sakė, kad šis darbas įsilieja į grupę jo dokumentinių filmų apie visokias valstybines ir visuomenines įstaigas. Tai neretai slogios, užkalkėjusios vietos, kur esi priverstas įsisprausti į tam tikrą tvarką. Tuo įdomiau, kad ir jose, nepaisant suvaržymų, gali nutikti nenuspėjamų dalykų, staiga prasiverti gyvenimo gelmė.

  Aukštojoje kulinarijoje be sustyguotos tvarkos neapsieisi. Troisgros šeimos restoranas gyvuoja Prancūzijos Luaros krašte nuo 1930-ųjų, o „Michelin“ suteiktu aukščiausiu įvertinimu puikuojasi pusę amžiaus. Filmą iš pradžių žiūrėjau atsargiai: kad ir kaip mėgstu ruošti maistą, negaliu pakęsti gastronominės egzaltacijos. Tačiau amerikiečių tiesioginio kino (angl. direct cinema) klasikas Wisemanas siekia visai kitų tikslų, be to, jis niekad nedemonstruoja savo emocijų, nuomonės ir nesikiša į filmuojamus dalykus – pats gyvenimas parikiuoja, kaip kūrinys turi rutuliotis. Pelus režisierius visgi atsijoja: sumontuoto filmo ir nufilmuotos medžiagos santykis paprastai būna lygus vienam su šešiasdešimčia.

  Wisemano nusišalinimas sukuria keistą atvirkštinį efektą. Nejauti jokio autorinio spaudimo, refleksijos sunkio. Kartais net atrodo, kad restorano staliukai ir krėslai, tušti viešbučio kambariai, platūs gamtovaizdžiai – lyg ne žmogaus akimis pamatyti, ir tu įžengi į tykų daiktų gyvenimą, kurį jie gyvena, kai niekas nemato. Kaip tik todėl kinas atrodo visiškai subjektyvus: esi paliktas sau ir turi į valias laiko (ištisas keturias valandas) susivokti filmo erdvėlaikyje.

  Šis filmas – tai darbo, tarnystės ir gracingo gyvenimo pašlovinimas, toks neįprastas šiandien, kai vis raginama naudotis savitarnos kasomis ir visus reikalus tvarkytis internetu. Didžiąją filmo dalį sudaro virtuvės ruoša: ilgas laiko atkarpas tematai ir tegirdi, kaip ritmiškai smulkinamos daržovės, skutami žuvų žvynai, melodingai maišomi puodai. Tarsi tai būtų nepaliaujamai pasaulį kuriantis judesys ar po regimu paviršiumi besisukantis paslaptingas mechanizmas. Kai vienuoliškai nebylūs virėjai, padavėjos kukliomis laisvomis suknelėmis pluša prie kasdienių darbų ar nešini pintinėmis bukoliškai keliauja skinti šeivamedžių žiedų, nuo jų sklinda giluminė gracija. Vyndariai, sūrininkai, galvijų augintojai, tiekiantys produkciją restoranui, gal ir ne tokie išvaizdūs. Tačiau, visa galva panirę į savo darbus, jie primena indą – iš išorės aprūkusį, bet nušveistą iš vidaus. Žiūri ir mąstai, kad darbas, ilgametė kasdienė praktika suteikia pavidalą ne tiek jų gaminiams, kiek gyvenimui.

  Dalis restorano lankytojų – tie patys apylinkių žmogeliai, vyndariai ar santuokos sukaktį minintys ūkininkai. Toli gražu ne prašmatnūs – ir nepagalvotum, kad už vakarienę šičia paklojama pusė tūkstančio eurų. Net restorano galva Michelis baisisi vyno kainomis, pakilusiomis iki dešimties tūkstančių už butelį. Nors... o kodėl gi ne? Juk, kaip sako Michelis, vis tiek didžiausia prabanga yra restoraną supanti erdvė, atsiverianti perspektyva, šviesa.

  Wisemano filmas – daugiasluoksnis, besiplėtojantis įvairiomis kryptimis, tad nepasiduokime vien saldžiam dorybių aukštinimui. Štai filme yra vietelė su besileidžiančiu sraigtasparniu, gabenančiu, matyt, ypatingą svečią, diskretiškai liekantį inkognito. Prakilnią atmosferą nužemina rytinis darbuotojų susirinkimas: pristatomi du patikėtiniai iš personalo būrio – į juos reikia kreiptis, jei kas ne taip kalbėtų ar elgtųsi. Na va, pasirodo, ir čia tos pačios nesąmonės kaip visur. Kitą sykį matome itin snobiškų lankytojų staliuką. Tiesa, jų atžvilgiu nekyla jokios pagiežos, net gaila to vyruko, kuriam netinka nei švarkas, nei gurmaniškas susijaudinimas. Kontempliatyvų virtuvės būvį atsveria diskutavimas ir filosofavimas prie valgio ir apie valgį. Kaip visada, prancūzams skalsu kalbos: galima žavėtis jų gebėjimu reikšti mintis, įvardyti jausmus, o galima atsainiai numoti ranka į smulkių kalbų ošimą. Kiek verta gilintis į savo organizmą – kiekvieną vakarienės užsakymą lydi begaliniai poreikiai, išlygos, nepriimtinų sudedamųjų dalių ir alergenų sąrašas. O vienas vaikas vietoj mėsiško patiekalo pageidauja varlės! Kaip gerai, kad dar yra išlikusių sveiko proto žmonių, kaip tas linksmai nusiteikęs dėdulė, kuris pareiškia: „Esu alergiškas tik vienam dalykui – sąskaitai už vakarienę.“

  Wisemanui – devyniasdešimt ketveri. Ir šiame filme, nepaisant „nusišalinimo metodo“, vis tiek junti, kaip ilgo gyvenimo sutelktas žvilgsnis apgaubia kasdienius veiksmus ir kalbas, suteikia jiems gylio, pločio ir ypač švelniai glosto lauko gėles ir debesis.