Sidabrinio dolerio kelias
(Silver Dollar Road)

Apie Reelsų šeimos bandymą išsaugoti savo žemę pasakoja dokumentininkas Raoulis Peckas. Ne veltui jo 2017-aisiais sukurtas „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“) buvo nominuotas „Oskarui“, mat ekranizavęs, o gal veikiau vizualizavęs nuostabaus rašytojo Jameso Baldwino prisiminimus Peckas į dokumentinio kino istoriją įsirašė kaip vizualinis eseistas. 

„Sidabrinio dolerio kelias“ prasideda taip, tarytum Peckas sektų sakmę apie visą afroamerikiečių istoriją. Jis, kaip ir Jamesas Baldwinas, niekur neskuba: pradeda nuo JAV Pilietinio karo, po truputį pristatydamas Reelsų genealoginį medį. Skirtingai nuo šiandienos filmų, kuriuose per kelias minutes mėgstama papasakoti apie viską, Peckas tikisi, kad žiūrovas bus kantrus, nes viskam reikia laiko. Laiko tam, kad suprastume, jog žmonės, apie kuriuos pasakojama, yra tikri, ir kad galiausiai patys sau atsakytume į klausimus.

Filmas paremtas 2019 m. portale „ProPublica“ pasirodžiusiu tekstu „Išmesti iš žemės“ („Kicked Off The Land“). Tiriamajame straipsnyje apie brolius Melviną ir Licurtisą Reelsus atskleidžiama paini, nuo Pilietinio karo laikų nesikeičianti JAV teisinė bazė ir įvairiausios galimos jos interpretacijos. Minimi broliai kalėjime praleido aštuonerius metus, nes atsisakė palikti žemę, kurioje užaugo (beje, nurodoma, kad XX a. juodaodžiai ūkininkai dėl teisinių niuansų prarado 90 proc. savo žemių). 

„Sidabrinio dolerio kelias“ nėra aktyvistinis manifestas, tačiau žemė Amerikos juodaodžiams – ideologinis prioritetas. Kadaise jų protėviai per prievartą buvo atplėšti nuo savo šaknų, tad nenuostabu, kad pasibaigus vergovei teko įaugti ir augti iš naujo, kuriant naują tapatybę ir priklausymo jausmą. Užtat dabartiniai Reelsai savo giminės istoriją Šiaurės Karolinos pakrantėje gali atsekti nuo vergovės laikų, kai čia, tuomet mažiau pageidaujamose žemėse, apsigyveno jų protėviai. Nepasitikėdami JAV pietinių valstijų teismais, tuometiniai laisvieji juodaodžiai palikimų oficialiai neįteisindavo – žemė automatiškai atitekdavo palikuonims. Taigi nutiko taip, kad vienas Reelsų palikuonis nusprendė savąjį žemės lopinėlį parduoti plėtros bendrovei. Nuo to laiko likę šeimos nariai jau kelis dešimtmečius kovoja, kad atgautų tai, kas jiems vis dėlto teisėtai priklauso. 

Peckas, neapkraudamas žiūrovo teisiniais argumentais, kuria gyvybe pulsuojantį šeimos portretą, perteikiantį ne tik Reelsų, bet ir didesnės juodaodžių bendruomenės emocinę būseną, nuosavos žemės svarbą. Režisierius atkreipia dėmesį ir į dvi Reelsų moteris, nes jos – tikros matriarchės ir giminės kronikininkės, kovojančios ir už savo žemę, ir už dviejų vyrų laisvę. 

Pasak paties Pecko, kiekvienas filmas yra ko nors pradžia, o ne pabaiga, tad ir ši istorija su filmu nesibaigia, brolių išėjimas iš kalėjimo nereiškia pergalės. Tačiau filmas be galo šviesus, švelnus, šiltas ir nostalgiškas. Tai žodinė vienos orios šeimos istorija ir kartu dokumentas apie juodaodžių egzistenciją baltųjų pasaulyje, kuris vis trokšta ją ištrinti. Žiūrint filmą neapleido jausmas, kad Amerikos juodaodžiai suteikė konservatyviai baltaodžių kultūrai begalę spalvų, išmokė ne tik okupuoti kitų gyvenimą, bet juo mėgautis ir švęsti.