Tiesioginis metodas
(Direct Action)

  Filmas prasideda kadrais, kuriuose matomi bendruomenės narių užfiksuoti ankstesni jų susidūrimai su policija. Tai trumpas įvadas, leidžiantis žiūrovui suprasti, kokie iššūkiai jiems tenka. Tačiau dinamiškas veiksmas greit pasibaigia – „Tiesioginis metodas“ nėra tradicinė politizuota dokumentika, bent jau ne agitacinės propagandos nuolatinių ideologinių kolizijų prasme.

  Bendruomenės nariai kalba nedaug, nelabai įsimeni ir jų veidus. Veikiausiai pasirinkimas neiškelti nė vieno išryškina filmo kūrėjų mintį parodyti bendruomenę kaip visumą, daugiau dėmesio skiriant pačiai ZAD erdvei ir joje tvyrančiai atmosferai. Atmintyje kaip individas išlieka tik pradžioje pasirodanti jauna moteris, netoliese gulinčiai didžiulei kiaulei skaitanti savo tekstą apie tai, ką reiškia būti apklausiamai policijos – ji įdomi, nes bando reflektuoti savo patirtį. Antro tokio kadro teks laukti ilgai – iki pat finalo, kai ginamosios zonos gyventojai diskutuos, ką iš tiesų dabar reiškia jų bendruomenė ir kokie jos tikslai.

  Trijų su puse valandos filme daugiausiai laiko užima ilgi, statiški apie 5 minučių trukmės kadrai. Svarbiausi čia kasdieniai darbai – lėtas tešlos minkymas, žemės arimas, grandininio pjūklo galandimas. Tačiau yra ir politinio repo, ir virš žemės sklendžiančio drono vaizdų, ir vaikų gimtadienių. Stebimuose kadruose išryškėja atsitraukimo, atsiribojimo idėja – ne tik ekonominė, bet ir ideologinė. Tą lėtą būtį ir buitį, kiek dvelkiančią archaika, kur beveik viskas atliekama bendruomenės narių rankomis, tik paryškina grūdėta 16 mm juosta, kuria ir nufilmuotas visas filmas. 

  Antrasis naratyvo lūžis įvyksta prieš filmo pabaigą. Kartu tai ir puikiai parinkta filmo kulminacija, kai nuo idiliškos scenos, kur devyniose keptuvėse kepami lietiniai būsimo susirėmimo dalyviams, staiga pereinama į kadrus, kuriuose gatves užplūsta ūkininkų traktoriai, o paskui prasideda ir visas protesto šou su policija, ašarinėmis dujomis ir pasiduoti nenusiteikusiais bendruomenės nariais.

  Nesunku suprasti filmo kūrėjų norą dėmesį skirti ne bendruomenės iššūkiams ir konfliktams su valdžia, o jos kasdienybei, ir per tai sukurti ne ką mažiau politinį filmą. Galima kartu su kūrėjais pasinerti ir į meditatyvius kadrus, jais gerėtis – jie subtilūs ir estetiški kaip meno kūriniai (net ir toji lietaus scena, rekomenduojanti žiūrovams pasidaryti pertraukėlę). Tik stebint kadrą po kadro, kurių kiekvienas tęsia tą pačią mintį, darosi nebeaišku, ką filmo kūrėjai apskritai dar nori papasakoti žiūrovui. Viršų ima šiuolaikinio meno forma, agrokultūrinis performansas, o ne daugiasluoksnis pasakojimas apie įvairialypę bendruomenę, skirtingus jos narių motyvus, lūkesčius, refleksijas. Natūraliai kyla klausimas, ar tikrai nukentėtų filmo ištarmė, jei jis būtų trumpesnis? Mėgavimasis rimtimi ir visa ko svarba ima varginti, o patys bendruomenės nariai dažnai atrodo apatiški, nuobodžiaujantys, sustingę kaip ir kadrai, kuriuose pasirodo. Kažkur tarp žemės darbų ir sustyguotos formos pradingsta pats bendruomenės reiškinys, ne tik kolektyvinis jos identitetas, bet ir toje pačioje teritorijoje turinčių gyventi politinių grupių ir idėjų įvairovė.