Atmintis
(Memory)

Jis – patrauklus penkiasdešimt kelerių metų vyras, kurio atmintis ir kasdienybė porėja nuo ankstyvos demencijos. Prašviesėjimo akimirkomis jis žavus ir rūpestingas, mylimas ir mylintis, atrodo, geras žmogus. Jis pasiturintis, be to, jau kuris laikas našlys. Gyvena su broliu ir dukterėčia, kurie rūpinasi jo sveikata ir saugumu, tik, kaip paaiškėja vėliau, labiau iš išskaičiavimo.  

Kai jis ir ji susitinka, žiūrovai greitai atpažįsta klasikinio romantinio filmo situaciją. Du nelaimingi herojai, dar nežinantys, kaip vienas kitą traukia. Kiekvienas jų turi tai, ko kitam trūksta. Pagal įprastą scenarijų, jiedu turėtų padėti vienas kitam susidoroti su asmeniniais iššūkiais, kartu įveikti santykių sunkumus ir galiausiai suartėti. Tačiau Michelio Franco kinui nebūdinga laiminga pabaiga, kaip ir austrų meistrui Michaeliui Hanekei, kurį Franco laiko savo mokytoju ir su kuriuo jį daug kas tapatina.

Franco kūrybą ligos ir seksualinio smurto tema lydi nuo pat pradžių. Pirmasis jo filmas „Danielis ir Ana“ (2009) buvo apie brolį ir seserį, nesėkmingai bandančius atsitiesti po to, kai buvo priversti lytiškai santykiauti prieš pagrobėjų kamerą. Nelengvas filmas. Tarptautinę šlovę atnešusi drama „Po Liusijos“ (2012) iki šiol stovi atminty su finaline keršto scena, kai tėvas atsiteisia už savo dukters paniekinimą, o žiūrovas bėgant titrams lieka su nejaukiu klausimu sau – pateisinti tai ar ne. Filmo „Lėtinis“ (2015) centre – mirtinai sergančius pacientus prižiūrintis slaugytojas, kurio motyvai gali sukelti aplinkinių ir žiūrovų įtarumą. Filmas baigiasi dar vienu šokiruojančiu finalu. Mirtina liga tampa vienu iš daugybės nenuspėjamų pabaigos posūkių jo 2021 m. filme „Saulėlydis“, kuriame nagrinėjama režisieriaus mėgstama tema – buržuazijos puviniai. 

Todėl ankstesnių Franco filmų temas pratęsiančiai „Atminčiai“ einant į pabaigą sunku pasitikėti finalinėmis scenomis, kuriose jis ir ji galiausiai vėl drauge. Kitaip nei anksčiau, šia pabaiga režisierius tarsi paklūsta pramoginio kino žiūrovų lūkesčiams. Vietoj šokiruojančio sprogimo režisierius tepasėja žiupsnį abejonės: ar iš tiesų jis ją vis dar atpažįsta? Laimingos filmo pabaigos patosą temdo žinojimas, kad realybėje jo demencija tik blogės, o jos traumų randai liks tokie pat gilūs. Lakoniškas filmo pavadinimas yra kaip lazda su dviem galais – ją kamuoja negalėjimas pamiršti, jį – negalėjimas prisiminti. 

Recenziją pradėjau nuo Peterio Sarsgaardo ir Jessicos Chastain sukurtų vaidmenų, nes būtent jais paremtas itin tylus ir vizualiai kuklus naujasis Franco filmas. Statiškų kadrų jėgą lemia stipriai scenarijuje išplėtoti ir itin jautriai suvaidinti personažai, jų kasdienybės gestai ir sudėtingos psichologinės scenos. Sarsgaardui vaidmuo pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o Chastain ne mažiau įsimintina. Antai ko verta vienintelė filme sekso scena, kai ji po daugelio metų ryžtasi intymiam suartėjimui, bet kažkokia nematoma jėga ją vis stumia į tolimiausią lovos kampą. 

Stebėti šio filmo aktorius be galo įdomu, nes personažai nėra vienspalviai. Ne tik jis ir ji, bet ir visi jų artimieji yra savaip kreivi, sužeisti, pilni vidinių prieštaravimų. „Atmintis“ nėra tik apie atmintį, kuri formuoja mūsų tapatybę, ji apie santykių sudėtingumą, artumo poreikį ir atsakomybę bei nuolatinį laviravimą tarp to, kas atrodo priimtina vienam, bet nelabai tinka kitam.  

Tai tikrai nėra būtinas filmas, kurį praleidus nebejaustum šiuolaikinio kino pulso ar liktų didelė spraga. Tai net ne pats geriausias Meksikos arthausinio kino žvaigždės filmas. O ir pats Franco kažin ar yra kino meną reikšmingai priekin stumiantis režisierius. Ir vis dėlto tai mintimis praturtinantis filmas rimtų gyvenimiškų temų ieškantiems žiūrovams. 

Filmą galima žiūrėti: https://zmonescinema.lt/filmas/atmintis/3411