Eretikas
(Heretic)

 

Pirmiausiai tai, žinoma, siaubo filmas. Su šiuo žanru studija išgarsėjo, tapo matoma ir žiūrovų mėgstama, nors jos sąskaitoje rastume ir dramų, komedijų, mokslinės fantastikos. Antra, šios studijos filmų režisieriai gerai jaučia, kas dabar yra ant bangos, todėl kuria paveikų, ryškų ir, sakytume, savalaikį kiną.

 

Bet savalaikį tik su išlygomis. Jų kūriniai yra tiesiog persmelkti nostalgijos senajam kinui, ir ši skleidžiasi įvairiai: tai gali būti filmavimas kino juosta, retrostilizacija, įvairios citatos ir užuominos į klasikinius filmus, senųjų pasakojimo technikų skolinimasis ar, priešingai, bandymas „sena gera“ pateikti netikėtai ir neva naujai. 

 

Sakau „neva“, nes be kelių išimčių šios studijos produkcija kažko labai revoliucingo neparodė, o pastaraisiais metais jos filmai, sakyčiau, net ėmė kartotis. Iš čia ir tas atsidūsėjimas – dar vienas „A24“ filmas, dar viena siaubo istorija…

 

„Eretikas“ yra kažkur per vidurį. Pradžia atrodė daug žadanti, bet filmui įpusėjus intriga ėmė blėsti, o į pabaigą ir visai išgaravo. Bet apie viską nuo pradžios.

 

Dvi jaunos Mormonų bažnyčios misionierės keliauja nuo namo prie namo skelbdamos tikėjimo žodį. Viena jų – šventai tikinti, kita šiek tiek skeptiškesnė, ir šis faktas tampa svarbus, kai merginos pavakary užsuka pas atokiau nuo visų gyvenantį poną Rydą, kurį tiesiog pasigardžiuodamas vaidina gerų manierų vyrų vaidmenimis išgarsėjęs britas Hugh Grantas. 

 

Ponas Rydas iš pradžių atrodo mielumo įsikūnijimas. Pakviečia merginas į savo namą, prieš tai patikinęs, kad viduje yra ir žmona, todėl nėra ko nerimauti, tada pavaišina gėrimais ir patikina greitai patieksiąs ką tik iškepto mėlynių pyrago, kuriuo jau kvepia visi namai, o tada, skvarbiai nužiūrinėdamas merginas, klausosi, ką šios papasakos apie tikėjimą.

 

Rydas yra skeptiškas bet kokios religijos atžvilgiu ir jo argumentai skamba išties racionaliai ir įtikinamai. Bent jau iš pradžių. Štai, pavyzdžiui, aiškindamas savo požiūrį į religiją jis pasitelkia iteracijos – pasikartojimo – pavyzdį. Anot jo, visos dabar egzistuojančios religijos išsirutuliojo iš tos pačios Dievo idėjos ir tik vėliau skirtinguose kraštuose atsirado skirtingi pranašai, aiškinimai ir interpretacijos.

 

O kad merginos dar geriau suprastų teologinius išvedžiojimus, jis pasitelkia pavyzdžių iš muzikos pasaulio. Pavyzdžiui, aiškindamas iteracijos fenomeną, pasakoja istoriją apie tai, kaip britų roko grupės „The Hollies“ dainos „The Air That I Breathe“ autoriai padavė į teismą grupę „Radiohead“, esą nukopijavusią dainos akordus savo kūrinyje „Creep“, o po kelių dešimčių metų jau patys „Radiohead“ už šios dainos plagijavimą apkaltino Lady Gagą su daina „Get Free“.

 

Žodžiu, viskas, anot pono Rydo, yra kartotės, o tai, ką jam merginos bando dėstyti apie mormonų tikėjimą, tėra devintas vanduo nuo kisieliaus. Neįtikina. 

 

Šis tikėjimo ir netikėjimo klausimas filme ima aštrėti ir herojės pamažu supranta patekusios į keistą ir pinklų šeimininko žaidimą. Štai čia prasideda antrasis aktas, į istoriją įnešantis vis daugiau siaubo motyvų. Dialogai ir monologai, ant kurių laikėsi pirmasis aktas ir kurie, reikia pripažinti, buvo įdomiausia dalis, traukiasi į šalį, vietą užleisdami praktiniams merginų tikėjimo išbandymams. Antai norėdamos ištrūkti iš spąstais tapusio nepažįstamojo namo, viešnios turi pasirinkti, pro kurias duris išeiti – tikėjimo ar netikėjimo.

 

Nuo šios vietos prasideda tai, ką matėme jau ne viename siaubo filme – pavojingą katės ir pelės žaidimą, tamsius rūsius, vaiduokliškas pamėkles ir bandymus jas įveikti. Režisieriai Scottas Beckas ir Bryanas Woodsas, savo personažo Rydo lūpomis kritikavę religinių motyvų atsikartojimus skirtingose kultūrose, patys to nepastebėdami šauna sau į kojas.

 

Labirintiško namo minikopija, stovinti Rydo kambaryje, atrodo lyg atklydusi iš siaubo filmo „Paveldėtas“ (2018), ant grindų besimėtanti lenta su aštria vinimi, kuri anksčiau ar vėliau „suvaidins“ svarbų vaidmenį, atsinešta iš pirmosios „Tylos zonos“ (2018), kuriai šie režisieriai rašė scenarijų, o dvi skirtingos durys – kaip tos mėlynos ir raudonos piliulės iš „Matricos“, nors taip toli ieškoti gal ir nevertėtų, pakanka prisiminti kad ir pasakas. 

 

Deja, šie linktelėjimai į svetimus filmus ir kontekstus nevirsta įdomesniu postmoderniu žaidimu ir nesukuria naujų prasmių, o tik dar kartą įrodo, kad sukurti originalų ir išties gąsdinanti siaubo filmą – užduotis ne iš lengvųjų.

 

Kol režisieriai gąsdino žodiniame lygmenyje, psichopato Rydo lūpomis, tol buvo išties nejauku, bet vos tik siaubas įgavo aiškias formas, mūsų, žiūrovų, vaizduotei nebeliko ką veikti. Gaila, ką čia bepridursi.