Gabrielius iš neprarasto Rojaus

Apie gyvenimą, nepaklūstantį pasakoms


Režisierius ir scenarijaus autorius Linas Mikuta

Operatorė Kristina Sereikaitė

Kompozitorius Linas Rimša

2024, Lietuva, 65 min.


Pažiūrėjusi šių metų kino festivalio „Scanorama“ uždarymo filmą „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“, svarsčiau ir apie lietuvišką, ir apie anglišką šio filmo pavadinimą – „Paradise Not Lost“, t. y. rojus neprarastas. Ar tai tiesioginė nuoroda į XVII a. anglų poeto Johno Miltono epinę poemą „Prarastasis Rojus“ („Paradise Lost“), nedrįstu spekuliuoti, tačiau mintys nukrypsta būtent ten. Miltono poema pasakoja apie Adomo ir Ievos išvarymą iš Edeno sodo ir nagrinėja žmogiškojo nuodėmingumo ypatybes, vis dėlto akcentuodama galimą atpirkimą – per Jėzų Kristų. Tad ir filmo pavadinimas brėžia tam tikras temines linijas, kuriomis judėsime kartu su jo veikėjais. Tai – tikėjimas, sakralumas, šventumas, rojaus, žemiškojo ar dangiškojo, galimybė. 

 

Filmas žvelgia į šeimą, Jūratę, Juozą ir jų paauglį sūnų Gabrielių, kuriam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Filmo pradžioje Jūratė pasakoja, kaip, su Juozu atsikrausčius į kaimo sodybą, jiedviem norėjosi kurti savąjį rojų. Ji išvydo viziją – prabėgantį šviesiaplaukį vaiką su vėliava, ir tarė sau, kad labai norėtų sūnaus. Sūnus, pavadintas arkangelo Gabrieliaus vardu, išsyk turėjo sveikatos sunkumų, vėliau prasidėjo epilepsijos priepuoliai, tačiau Jūratės tai nepalaužė. Vis dėlto tai pakeitė santykius su vyru – jis pasirodė ne toks, kokiu jį laikė. Jūratė suprato, kad vaiko auginimas bus jos nešamas kryžius. Jųdviejų kurtas rojus, pasaka žemėje baigėsi. 

 

Ši šeima buvo Lino Mikutos kaimynai Anykščių krašte. Trejus metus kuriant filmą, įvyko Jūratės ir Juozo skyrybos, ir istorija įgavo kitokį pobūdį. Rojus žemėje skilo, tad, kaip teigia režisierius, šalia Gabrieliaus istorijos lygia greta ėmė vystytis jo tėvų skyrybų istorija. 

 

Norisi apie „Gabrielių iš neprarasto Rojaus“ kalbėti jautriai vien todėl, kad režisierius kelia kino ekranuose ir visuomeniniame diskurse rečiau liečiamą temą – negalią ir jos poveikį žmogui bei jo aplinkai. Žinoma, visuomenės supratingumas didėja, tačiau debatai apie įtraukųjį ugdymą ir diskriminacijos atvejai rodo, kad tai tebėra opi problema. 

 

Tačiau Mikutos pasirinkta pasakojimo linija labai specifinė – Gabrieliaus negalia yra pristatoma kaip tyrumas, šventumas, jį perkeliant už „paprastojo“, regimojo pasaulio ribų. Filme nėra tiesiogiai kalbama apie autizmo spektro sutrikimą, žiūrovui paliekama interpretavimo laisvė, bet pristatymo medžiagoje rašoma: „Deja, tai, kas turėjo reikšti rojaus žemėje pradžią (sūnaus gimimas – aut. past.), greitai virsta prakeiksmu. Jūratė su siaubu suvokia, kad sutuoktinis anaiptol ne toks, kokio ji tikėjosi, o Gabrieliui diagnozuojamas sunkios formos autizmas.“ Peršasi išvada, kad autizmo spektro sutrikimas yra laikomas prakeiksmu, tačiau dėl motinos tikėjimo ir atsidavimo religijai šis prakeiksmas gali būti... įveiktas? Priimtas? 

 

Filmo naratyvas plėtojasi regint aižėjančius Juozo ir Jūratės santykius, atsiskleidžiančius per trumpas, tačiau įtampos kupinas scenas, ir Gabrielių, atsidūrusį tame sūkuryje. Tai itin akivaizdu išvykoje į Arklio muziejų – nors, regis, situacija idiliška, trumpas dialogas apie blogą vandens skonį parodo, jog vyksta giluminis konfliktas. 

 

Bet apie skyrybas ir jų priežastis tiesiogiai nekalbama, dėmesys veikiau kreipiamas į Jūratės ir Gabrieliaus kasdienybę. Jiedu lankosi cerkvėse, bažnyčiose, išreiškia savo emocijas šokiu. O Juozas seka Jūratės gyvenimą socialiniame tinkle, ieškodamas kito partnerio, esą atsiradusio jos gyvenime, rodydamas nejaukumą keliantį pavydą. Apie patį Gabrielių pasakojama nedaug, veikiau paliekama erdvė žiūrovui pačiam spręsti, ką jis jaučia ir kas jam svarbu – tiesa, apie jį filme daugiausia kalba kiti. 

 

Vizualiai erdvės žiūrovui filme yra daug – jo kadrai meditatyvūs. Gabrielius šoka, juda pagal cerkvės varpų gaudesį, bučiuoja Jėzaus skulptūrą. Atrodo, tikėjimo ritualuose jis randa kažką, kas teikia ramybę. Mikuta vis mini tyrumą ir jo egzistavimą anapus: „Tokie išskirtiniai vaikai kaip Gabrielius gyvena tame rojuje, jiems nereikia įdėti pastangų, jie jau yra tame tyrame buvime, tame rojaus pažade.“ Arba: „Gabrieliaus, kuris yra tyras – tarsi anapus gėrio ir blogio, gyvenantis savotiškame rojuje, kuriame neegzistuoja mūsų, vadinamų normalių, sveikų žmonių emocijos ar santykiai.“ 

 

Tai skaitant kirba įvairios mintys. Viena vertus – brėžiama takoskyra tarp „vadinamų normalių, sveikų žmonių“, kurie yra Žemėje (suprask – nuodėmingų), ir negalią turinčių žmonių, kurie tarsi be pastangų gyvena anapusiniame rojuje. Žinoma, tai režisieriaus pozicija, narpliojant šią sudėtingą temą per sakralumo ir tikėjimo prizmę. Tikėjimas gali veikti kaip panacėja, ieškant ramybės ir atsakymo į klausimą kodėl. 

 

Tačiau autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gyvena tarp mūsų. Jie yra ir gali būti visokie – tai žmogiška. Laikydami juos prakeiktaisiais arba šventaisiais, mes nesuteikiame jiems šanso būti žmonėmis. Todėl abejoju, ar „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“ padidina mūsų supratimą apie žmonių įvairovę ir skatina juos priimti. 

 

Žiūrėdama filmą, vis galvojau, kad Gabrielius ir jo šeima yra tarsi izoliuoti nuo visuomenės – juos regime tik sakraliose erdvėse. Nesužinome, ar Gabrielius turėjo galimybę mokytis, leisti laiką su kitais vaikais, neišgirstame Jūratės ir Juozo minčių apie savo išgyvenimus. Galbūt tai tam tikra užšifruota mintis – ši šeima valstybės ir bendruomenės buvo palikta viena, ir tikėjimas yra jų vienintelis ramstis? 

 

Bet, kaip minėjau, apie šį filmą norisi kalbėti jautriai – Mikutos pasirinkta tema ir pasakojimo būdas sako, kad jam tai artima ir svarbu. Ir ankstesniuose darbuose režisierius švelniai ir jautriai žvelgė į savo filmų veikėjus. Anot jo, Gabrielius jam nėra žmogus su negalia – jis tiesiog kitoks: „Kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo, kuris turi teisę egzistuoti, pavyzdys.“ Tad ir šis filmas yra apie kitoniškumą ir to kito pasaulio paieškas, paliekant pasakojamą istoriją paslaptingu slėpiniu.