Gladiatorius 2
(Gladiator II)

Tik iliuzija


Režisierius Ridley Scott

Scenarijaus autoriai David Scarpa, Peter Craig, David Franzoni

Operatorius John Mathieson

Vaidina Paul Mescal, Denzel Washington, Pedro Pascal, Connie Nielsen, Joseph Quinn, Fred Hechinger

2024, JAV, D. Britanija, Marokas, Kanada, 148 min.

Platintojas Lietuvoje „Dukine“


2000-aisiais pasirodęs „Gladiatorius“ netikėtai atgaivino istorinio kino, kuris tuo metu buvo gerokai primirštas, žanrą, ir suteikė jam tai, ko pastarasis jau kurį laiką stokojo – kokybę. Mačizmas ir testosteronu alsuojančios įtemptos gladiatorių kovos, šalia jų – sentimentaliai delnu braukiamas auksinių rugių laukas (visiškai chrestomatinis kadras, kuris, neabejoju, išliko daugelio atminty) ir tragiška drama, derantys viename filme, liudijo sero Ridley Scotto režisūrinę meistrystę. Nors filmas įkvėpė žanro atgimimą, pralenkti jo nepavyko ne tik kitiems režisieriams, bet ir pačiam Scottui („Dangaus karalystė“, „Robinas Hudas“ ar „Napoleonas“ nepakartojo „Gladiatoriaus“ sėkmės). Šią taisyklę dar kartą patvirtino „Gladiatorius 2“ – net ne tęsinys, o pirmojo filmo perdirbinys, kurio niekam tikrai nereikėjo.

 

Praėjo du dešimtmečiai po Maksimo mirties, klestėti turėjusi Roma skendi skurde, badas ir chaosas, ją valdo karinių pergalių ištroškę despotai dvyniai. Atmetus kelis siužeto posūkius, kurie tėra banali šeimyninė melodrama, ir kiek kitokią pabaigą, siužetas labai mažai skiriasi nuo pirmojo filmo. Filmas vėl prasideda moteriška auka – protagonisto Liucijaus (Paul Mescal) žmona miršta vykstant mūšiui, kurio įsigeidė Romos imperatoriai Geta (Joseph Quinn) ir Karakala (Fred Hechinger). Liucijus išplėšiamas iš savo idiliško provincijos gyvenimo Afrikoje ir parduodamas į vergiją. Tada jo gebėjimą kautis pastebi verslininkas Makrinas (Denzel Washington), nuperka sau ir paverčia gladiatoriumi. Liucijus pasiryžta kovoti, nes nori atkeršyti tam, kas įsakė paleisti strėles į jo žmoną. Taip į Koliziejų įžengia naujas karys, kuris užkariaus publikos simpatijas ir nulems Romos ateitį.

 

Siužetą papildo Bergmano „Septintojo antspaudo“ Mirtis, „Bado žaidynių“ beždžionės (atrodančios taip, tarsi specialiųjų efektų komandai pritrūko biudžeto) ir padvigubinta karaliaus Džofrio versija iš „Sostų karų“. O rykliai užtvindytame Koliziejuje – tiesiog dėl duonos ir žaidimų. Greta painiojasi istorinės asmenybės iš skirtingų amžių ir artefaktai, kurie tiesiog negalėjo egzistuoti (be zoosodo Koliziejuje, kad ir laikraštis, skaitomas Romos kavinėje). Dėl istorinio tikslumo kabinėtis, tiesa, nereikėtų, tai – fantazija, dar „Napoleono“ faktų tikrintojams Scottas liepė susirasti gyvenimą.

 

Nuorodos į pirmąją dalį išnyra vos pasirodžius filmo pavadinimui – animuotas intarpas primena visus svarbiausius jo įvykius. Kartojasi filmo herojų veiksmai (toks pat kaip Maksimo rankų patrynimas žeme, ant kurios bus kaunamasi), dialogai, detalės (Maksimo apranga). Kad nebūtų per mažai, filme pasirodo dar ir ankstesniojo ištraukos – veikiausiai tam, kad žiūrovas nepamirštų, koks vis dėlto jis buvo geras ir ko taip akivaizdžiai trūksta antrajam.

 

Filmo protagonistų veidai – be išraiškų, jų personažai neturi nei savybių, nei istorijų. Paulas Mescalis ekrane stokoja tragiško likimo kovotojo (ir lyderio) charizmos. Kaip ir kodėl įvyksta Liucijaus transformacija iš keršto trokštančio gladiatoriaus į gailestingąjį Romos gelbėtoją, lieka paslaptis ir jam pačiam. Maištingasis Pedro Pascalio generolas Akacijus pasirodo vos keliose scenose ir neturi ką pasakyti be to, kad pavargo kovoti, pasiilgo žmonos ir buvo ištikimas Maksimui. O melodramos trikampyje atsidūrusi Connie Nielsen Liucija bejėgė prieš prastus dialogus. Ir visa tai – tikrai ne puikių aktorių kaltė. Tai, kad visi personažai (įskaitant pagrindinį), geriausiu atveju tėra vidutinybės, kontrasto principu išryškėja pasirodžius Denzelio Washingtono Makrinui. Pastarasis tiesiog spindi savo vaidmenyje. Jis žaidžia dvigubus žaidimus, kad pasiektų vienintelį savo tikslą – valdžią, o jo pikdžiugiškas žaismingumas kiekvienoje scenoje skleidžia jo keliamą grėsmę.

 

Į devintąją dešimtmetį įkopęs Scottas vis dar yra nepralenkiamas masinėse kovos scenose – šimtai statistų susilieja į įspūdingą, brutalų lankų, katapultų ir kardų šokį. Tačiau be perteklinio spektaklio nepasiūloma nieko naujo ar įdomaus. Filmo ritmas, regis, taip pat nesikeičia – tarp nesibaigiančių kruvinų kovų jis stokoja dramatiškų momentų, pauzių, tylos, leidžiančių skleistis istorijai. Filme personažų deklaruojama svaja apie kitokią, garbingą Romą ne kartą pavadinama iliuzija. Tam tikra prasme toks yra ir pats „Gladiatorius 2“.