Grafas Montekristas
(Le Comte de Monte-Cristo)
Vieno keršto istorija
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Matthieu Delaporte, Alexandre de La Patellière (pagal Alexandre’o Dumas romaną)
Operatorius Nicolas Bolduc
Vaidina Pierre Niney, Bastien Bouillon, Anaïs Demoustier, Anamaria Vartolomei, Laurent Lafitte, Pierfrancesco Favino, Patrick Mille, Vassili Schneider, Marie Narbonne
2024, Prancūzija, 173 min.
Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“
Galėčiau išvardyti svarbius knygos epizodus, kurių pasigedau naujame filme, bet nenoriu būti Hitchcocko anekdoto ožka, kuriai knyga geriau už kino juostą. Ekranizuojant bet kurią knygą galima atsisakyti ne tik kai kurių aprašytų įvykių ar personažų, galima keisti epochą, veikėjo lytį, jo savybes, interpretuoti knygos ištarmę, nes filmas visada liks savarankiškas kūrinys. Priimtina bet kuri interpretacija, ypač jei ji prasminga ir originali, bet žiūrėdama naująjį „Grafą Montekristą“ nusivyliau filmo kūrėjų noru išdėstyti knygos turinį kuo paprasčiau ir prieinamiau. Sudėtingą ir savaip pamokomą, nors įvilktą į nuotykių romano formą, Edmondo Danteso istoriją Delaporte’as ir de La Patellière’as pavertė pasakojimu apie žiaurų ir negailestingą kerštą, kuris, kaip keliskart pakartojama filme, „nėra teisingumas“. Tai skamba šiuolaikiškai, kaip ir gausios prievartos scenos filme, bet man naujojo „Grafo Montekristo“ esmė slypi šiek tiek kitur – ji daug pasako apie klestinčio populizmo laikų masinę kultūrą, ypač turint galvoje, kad vienas visiems atkeršyti siekiantis turtingas ponas neseniai net tapo galingos šalies prezidentu.
Valstybės išdavimu neteisingai apkaltintas, atskirtas nuo mylimosios Mersedes ir tėvo, išduotas naivus ir doras devyniolikmetis jūreivis Edmondas Dantesas suimamas bažnyčioje per tuoktuves ir atsiduria akmeninėje saloje įkurdintame kalėjime. Nuo nevilties ir savižudybės jį išgelbsti draugystė su abatu Farija (lietuviškuose titruose personažas kažkodėl tapo Aba Faria). Abatas padeda Edmondui suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko, tampa jo mokytoju ir net atveria paslaptį apie Montekristo saloje paslėptus turtus. Knygoje tai trunka ne vienus metus – Dumas pasakoja naujojo Danteso gimimo istoriją, kurią lakoniškai perteikia abato frazė apie tai, kad mokslas, filosofija, matematika iš tikrųjų ir padaro žmogų laisvą. Bet ši iš abato lūpų nuskambėjusi mintis pakimba ore, nes laisvės tema lieka neišplėtota – naujame filme ne laisvė (vidinė ar fizinė), o milžiniški turtai leidžia paslaptingajam grafui Montekristui įgyvendinti keršto planus.
Vietoj mirusio abato kalėjimo prižiūrėtojų išmestas į jūrą Dantesas iškart išplaukia prie Mersedes tėvų dvaro, sužino tiesą apie jos išdavystę ir stebuklingai toje pat pakrantėje atsidūrusiu tuščiu laivu iškart plaukia į Montekristo salą. Filmo kūrėjams nesvarbus Danteso virsmo grafu Montekristu procesas. Gal todėl ir jį vaidinantis Pierre’as Niney’us yra toks pat visą filmą – nesikeičia jo išorė, stabilus noras atkeršyti ir mėgavimasis stebint, kaip keršto planas įgyvendinamas. Regis, aktorius visą laiką dėvi įsivaizduotą Danteso-Montekristo kaukę, o režisieriams visai nerūpi, kaip nuoširdus jaunuolis staiga tapo blogį, apgavystes ir melą sėjančiu žmogumi. Pagrindinis veikėjas iškart yra lyg du viename – idealistas ir žiaurus kerštautojas.
Suprantama, kad Montekristui negaila nei Mersedes, nei jos vyro ar sūnaus, nei skundiko Danglaro ar prokuroro Vilforo. Jie visi sėkmingai darė karjerą, tapo turtingais ir gerbiamais Burbonų valdomos Prancūzijos veikėjais. Kerštas pasieks kiekvieną, Montekristui jis atrodys pelnytas, nors nuo vergystės jo išgelbėta turkų pašos duktė Heidė supras ir bene pirmoji prabils, kad keršto negalima painioti su teisingumu. Tik filmas taip ir neatsakys į klausimą, kodėl finale, po visus kaltininkus ištikusių nelaimių, Montekristas staiga nuspręs vėl išplaukti į platųjį pasaulį. Jis suprato klydęs? Ar pasitenkino tuo, ką nuveikė? Šiuolaikiniame kine, kur žiūrovo emocijomis manipuliuoja už kadro nuolat skambanti muzika, sakanti, ką žiūrovas turi jausti (o filme jos akivaizdžiai per daug), subtilesni psichologiniai motyvai gal ir nereikalingi. Svarbu, kad skrieja žirgai, kryžiuojasi špagos, liejasi kraujas, o sode vėlai vakare atkasamas karstas su verkiančiu kūdikiu, kuris užaugęs taip pat keršys savo tėvams pagal Montekristo iš anksto numatytą planą.
Naujajame „Grafe Montekriste“ daug citatų iš Holivudo filmų, bet jis apvalytas nuo rodomo laiko Prancūzijos visuomenės gyvenimo terpės, todėl dingsta svarbi veiksmui restauracijos epochos atmosfera, dingsta ir reputacijos, į kurią knygoje pirmiausia taikėsi Montekristas, tema. Problemų kyla ir su istorijos pasakotoju: kartais atrodo, kad veiksmas filme rodomas subjektyviai – Danteso akimis, kartais – nežinomo istorijos stebėtojo, kartais tiesiog drono – juk nepavadinsi jo žvilgsnio Dievo akimi. Iš filmo beveik dingo vienas svarbiausių romano motyvų: Montekristui būtinai reikia publikos, kuri stebėtų jo keršto aktą, nes jis nori mėgautis viešu priešų pažeminimu. Valdantieji ir aristokratai filme savaime atrodo degradavę, tik jų atžalos nori gyventi kitaip, todėl Danglaro duktė neslepia savo homoerotinių jausmų geriausiai draugei. Filme neliko ištikimo juodaodžio Montekristo tarno (kad nebūtų ko kaltinti rasizmu), tvarumu dvelkia suglamžyti veikėjų kostiumai – tada juk nebuvo sintetikos. Tik kad tas šiuolaikiškumas atrodo pritemptas už ausų.
Filme neliko laiko atmosferos, kaip neliko Paryžiaus ir Marselio – kartais matomų fone tik animuotų specialiųjų efektų pavidalu, bet, matyt, dėl visai suprantamų priežasčių – filmuota Maltoje, kur nesurinksi panašiems epizodams būtinos profesionalios masuotės. Užtat gamtos grožio čia daug, todėl pageidautini dronai. Net į finalinę Montekristo ir Fernano de Morsero dvikovą, kurią filmo kūrėjai iš pradžių rodo neva hiperrealistiškai kaip dviejų pavargusių, sužeistų, išsekusių vyrų žūtbūtinę kovą, taip pat pažvelgiama iš aukštai ir dar rodant, kaip gausus lietus merkia jų ant žemės besiraičiojančius kūnus. Dramatiškiau nebūna.
Kiekviena populiaraus ar garsaus kūrinio ekranizacija yra savo laiko produktas, atspindintis jo kontekstą, konfliktus, tikrus ir išgalvotus herojus, rašytojo formuluotų klausimų ir teiginių aktualumą. Tačiau taip ir nesupratau, kas paskatino naujojo „Grafo Montekristo“ kūrėjus imtis ekranizacijos, tad trys valandos kino teatro salėje stebint supaprastintą keršto istoriją akivaizdžiai prailgo, net jei Maltoje ir labai gražu.