Kai ateina ruduo
(Quand vient l’automne)

Mišelę skaudina šalti santykiai su Paryžiuje gyvenančia dukra Valeri (po ilgokos pertraukos Ozono filme vėl nusifilmavusi Ludivine Sagnier), kuri net per atostogas nenori palikti paviešėti mylimo anūko Lukos. O Mari Klod sūnus Vensanas (Pierre Lottin) už smulkius nusikaltimus pateko į kalėjimą. Nors jis netrukus bus paleistas, mamai neramu, kad jis vėl gali įsipainioti į kokius nors nešvarius reikalus. 

Veiksmo postūmiu filme tampa šeimos pietūs (koks išties prancūziškas sprendimas!), kuriuos dukters ir anūko atvažiavimo proga ištaiso Mišelė. Ji ant sviesto pakepina grybų, surinktų išėjus pasivaikščioti su Mari Klod. Tikras gardėsis, noriai visų valgomas. Tačiau po pietų Valeri netikėtai sunegaluoja, išvežama į ligoninę, kur paaiškėja, kad ji apsinuodijo mamos paruoštais grybais... Tai galutinai suardo motinos ir dukters santykius. Valeri įtaria, kad mama norėjo ją nunuodyti, ir daugiau nebenori matytis. Nepakeliama vienatvė įsliuogia į Mišelės gyvenimą. 

Filmo sumanymas režisieriui atėjo į galvą, prisiminus panašų nelemtą šeimyninių pietų atvejį vaikystėje. Iš pradžių tikrai atrodo, kad filmo žanras ir bus dinner party, kurio metu herojai aiškinasi santykius. Motina, duktė ir anūkas – kiekvienas turi savų ketinimų. Luka pavargo nuo besipykstančių tėvų ir nori praleisti rudens atostogas pas mylinčią močiutę. Valeri, stovinti ant skyrybų slenksčio, turinti ir finansinių bėdų, norėtų, kad šis namas Burgundijoje atitektų jai. O Mišelė nori dukters ir anūko meilės, jų buvimo šalia, atėjus gyvenimo rudeniui. 

Bet geri ketinimai – viena, o veiksmas nuveda kitais vingiuotais keliais. Režisierius filme meistriškai supina kelis žanrus, kur vienas persišviečia per kitą. „Kai ateina ruduo“ – ne tik dinner party filmas, tai ir detektyvas, ir drama, ir komedija. Ir, žinoma, neužmirškime, kad tai Ozono juosta, o jis į viską žvelgia su negailestinga ironija, su kreivoku šypsniu ir humoru.

Ironija gelia jau pirmoje filmo scenoje. Mišelė skuba į rytines pamaldas. Ji praeina pro sieną, kur didelėmis raidėmis išrašytos didžiosios prancūzų vertybės: Laisvė, Lygybė, Brolybė. O bažnyčioje klauso pamokslo apie nuodėmingąją Mariją Magdalietę, kuriai bus atleistos visos nuodėmės, nes ji karštai mylėjo. Iškalbinga įžanga istorijai apie dvi pensininkes... prostitutes. Taip, būtent tokios motinos praeities negali atleisti Valeri, būtent čia ir slypi jų nesantaikos šaknys.

Per dantį Ozonas patraukia ir bene garsiausią pastarųjų metų prancūzų filmą „Kryčio anatomija“ bei kai kuriuos bandymus juo sekti. „Kai ateina ruduo“ lyg veidrodyje (tiesa, jo paviršius ironiškai raibuliuoja) atkartota situacija – išėjęs parūkyti žmogus netyčia (?) iškrinta iš balkono. Tik teismo scenas čia keičia apklausa, kurią atlieka besilaukianti tyrėja. Jos žvilgsnis, dviprasmiškas tylėjimas puikiai atskleidžia, ką ji mano apie įžūliai meluojančius Mišelę ir mažąjį Luką. Juk savi sumetimai aukščiau už įvykių tikrumą. 

Burgundijos rudens peizažai – dar vienas svarbus filmo komponentas. Įstabiai nufilmuoti gamtos vaizdai (operatorius Jérôme’as Alméras) savo auksinėmis spalvomis ne tik sušvelnina ir sušildo filmo nuotaiką, bet ir suteikia ramybės, paguodos ir išminties šiaip jau tragiškai besirutuliojančiai istorijai. O žinomų ukrainiečių kilmės kompozitorių brolių Galperine’ų minimalistinis muzikos paprastumas stipriai veikia emociškai. 

Naujame savo filme režisierius neatsilieka nuo mados pažvelgti į „gyvenimo rudenį“. Grakščiai temą susieja ir su filmo pavadinimu, ir su vaizduojamu sezonu. Tačiau Ozonas į senatvę žvelgia be gailesčio, net su amoralumo prieskoniu, bet išmintingai, oriai, su šiltu humoru. 

O tokiam filmui reikia tikrai gerų aktorių ir, kas svarbu, – nenorinčių jaunintis. Parinkti aukščiausios klasės aktorius (-es) – Ozono režisūros bruožas. Taip yra ir filme „Kai ateina ruduo“. Piere’as Lottinas pelnė San Sebastiano festivalio prizą už geriausią antraplanį vaidmenį, o režisierius – už filmo scenarijų.

Į bažnyčią Mišelė skuba pirmoje, gana ironiškoje scenoje. Visai kitokio skambesio paskutinė scena, kuri, lyg apsukus ratą, vėl atveda heroję į jau amžinus Dievo namus. Aukštai pakilusi kamera lyg Dievo akis žvelgia į ją, miško žalumos apgaubtą, pagaliau radusią ir nuodėmių atleidimą, ir ramybę, susitaikymą su dukra.

Filmą galima žiūrėti: https://zmonescinema.lt/filmas/kai-ateina-ruduo/3434