Keliautojos poreikiai
(Yeohaengjaui pilyo)

Visas gyvenimas – tik gamos ir etiudai


Režisierius ir scenarijaus autorius Hong Sang-soo

Vaidina Isabelle Huppert, Kwon Hae-hyo, Yunhee Cho, Lee Hye-yeong, Ha Seong-guk

2024, P. Korėja, 90 min.

Platintojas Lietuvoje „Lokys, liūtas ir šakelė“


Režisierė Claire Denis rašė, kad Hong Sang-soo kinas – kaip knyga išplėštais puslapiais. Kuo ilgiau atminty vartau „Keliautojos poreikius“, tuo daugiau puslapių pasigendu. O tie keli likę – tankiai prirašyti, šriftas sunkiai įskaitomas, ir viena mįslinga eilutė lipa ant kitos.

 

Mačiau beveik visus Hong Sang-soo filmus; man įprasta ir net dvasiškai artima, kad žmonės čia išimti iš platesnio vaizdo. Moterys pabėga ir vaikšto po paplūdimį vienos, vyrai bastosi miesto gatvėmis ar nuo ryto rymo baruose – iki galo niekad nesužinosime nei iš kur jie atsiranda, nei kur pradingsta. Tačiau ieškoti trūkstamų puslapių, spėlioti apie įvykių ištakas, personažų elgesio priežastis – bereikalingas užsiėmimas. Kuo tuomet vertėtų užsiimti? Sakyčiau – drauge su veikėjais nepražiopsoti ir nepaleisti to, ką norisi vadinti metafizine pagava. Hong Sang-soo kine ji trunka neilgai ir, beje, neretai būna ne džiaugsminga, o skaudžiai smūgiuojanti.

 

Tad grįžkime prie šių kelių mįslingų puslapių. Beje, „Keliautojos poreikiai“ savo turiniu, siužetu susiję su įvairiais užrašais, įrašais: kortelėse, kasetės juostoje, paminkliniuose akmenyse, „Google“ vertėjo programoje. Net pagrindinę veikėją vaidinančios Isabelle Huppert liesa, tiesi, žaliu megztuku aptempta figūrėlė panaši į rašiklį. Lyg to būtų maža, moteris panašiai „aprengia“ savąjį tušinuką – apvynioja žalia lipnia juostele.

 

Tai – prancūzė Iris, kažkodėl atsiradusi Korėjoje. Apie jos praeitį kiti personažai nieko nežino, tačiau Hong Sang-soo gerbėjams jokia paslaptis, kad aktorė atkeliavo iš ankstesnių režisieriaus kūrinių. „Keliautojos poreikiai“ – trečias korėjietiškas Huppert filmas; į jį atklydo ir jos daiktų, įpročių bagažas. Huppert herojėms būdingas klajūniškas paprotys ilsinti kojas įbridus į jūrą ar upelį, be saiko ragauti vietinius korėjietiškus gėrimus, o prisiragavus – užmigti parke ar pavėsinėje prie krioklio. Dar – pomėgis staiga išeiti: palikti palapinėje miegantį jauną gerbėją, dingti nusiuntus miglotą žinutę, išslinkti parūkyti, kai kas nors nutaria pademonstruoti, kad moka skambinti pianinu ar gitara. O tušinukas primena apie sceną iš filmo „Kitoje šalyje“ (2012), kai Huppert išsireikalauja, kad budistų vienuolis padovanotų savo prabangųjį „Montblanc“ plunksnakotį.

 

Jei tik galėčiau, paprašyčiau Izabelės daugiau nesifilmuoti slogiuose europiečių filmuose, o tik pas Hong Sang-soo. Jai tiesiog skirta gyventi tame ruoželyje tarp dviejų susiliečiančių pasaulių, būti paslaptimi kitiems ir su nuostaba žvelgti į aplinkinius. Štai filme „Kler kamera“ (2017), net ir vaikštinėdama po Kanus per kino festivalį, ji susidraugauja ne su prancūzais, bet su korėjiečių kino komanda. Kita vertus, Huppert lemtis nėra lengva: ji pasmerkta nuolat būti ko nors nesupratusi – juk aplinkiniai kalba (ir neretai apkalba) korėjietiškai. Tiesa, visų amžiaus grupių vyrai paprastai ja žavisi, tačiau dauguma moterų žvelgia įtariai ir su pavydu. (Beje, Huppert veidrodiniu atspindžiu galėtų būti filmo „Naktis ir diena“ (2008) herojus dailininkas korėjietis. Ne savo noru atsidūręs Prancūzijoje, jis visiškai nesižavi Paryžiumi, o viskas, ką šneka paryžiečiai, jam atrodo tik imitacija.)

 

Lyg atsiremdama į savo kalbinę patirtį, „Keliautojos poreikiuose“ Huppert herojė sukuria savotišką kalbos filosofiją, kurios moko dvi korėjietes. Jai nerūpi nei gramatika, nei naudingos frazės: iškamantinėjusi savo mokines, Iris prancūziškai užrašo jų jausmų ir minčių koncentratą, turintį priversti mąstyti, gilintis į save einant svetimos kalbos aplinkkeliu.

 

Iris – apgaulinga persona, tyra ir nepatikima vienu metu. Gal ir ne veltui moterys ja nepasitiki! Nežinia, kiek jos elgesyje nuoširdumo, o kiek – manipuliavimo ir klounados, kai, pavyzdžiui, flirtuoja ar prancūziškai jausmingai atsisveikina, nors puikiai mato, kad toks elgesys korėjiečius siaubingai trikdo. Ji atrodo išties kaip klasikinė mokytoja, bet čia pat prisipažįsta, kad apie kalbos mokymą neturi jokio supratimo. Keistas Iris elgesys kartais pereina į Hong Sang-soo būdingą „buitinį siurrealizmą“. Rodos, nėra jokių neįprastų ženklų kadre, o tikrovė jau išsikreipė. Taip sykį Iris savo papročiu neįtikėtinai staigiai pasišalina, o pašnekovai lieka nesupratę, kaip ji galėjo taip greitai dingti iš akiračio.

 

Iš smulkių, kaip naivi rylos melodija besikartojančių pokalbių ir situacijų filme susidėlioja tragiškas žmogaus pastangų menkumo ir beviltiškumo vaizdas. Negi pilnatvė – tai gyventi atseit turiningai, mokytis naujų dalykų, tobulinti save ir tuo didžiuotis? Tačiau juk galiausiai visi bendrauja skurdžia anglų kalba ir groja tik mokyklinius etiudus. Aiškumo akimirkos – labai trumpos, jas bemat užgožia tuštybė, kelianti užuojautą ir graudulį. Štai viename akmenyje iškaltas nuostabus eilėraštis, o kitame įamžintas Iris mokinės tėvo vardas – tiesa, tik kaip mecenato, paaukojusio šio riedulio įpaminklinimui. Ir mergina apsiašaroja iš gėdos, gailesčio ir meilės mirusiam tėvui.

 

Vėlyvuosiuose filmuose Hong Sang-soo vis aštriau atmeta vadinamąją gyvenimo išmintį, kai tik kartojamos kažkur nugirstos ir išmoktos tiesos. Filme „Mūsų dienos“ (2023) senstelėjęs poetas jaunam aktoriui sako, kad prasmė reikalinga tik bailiams; vienintelis dalykas, kuris yra sunkiausias ir kuriam reikia paskirti gyvenimą, – tai stengtis aiškiai matyti pasaulį. Iris irgi prašo mylimo vaikino, grojančio vargonėliais: „Nepasiduok pagundai kartoti išmoktus dalykus.“ O vėliau skaito korėjiečių poeto eiles apie kasdien einamą kelią, tą patį ir kaskart naują. Netrukus įsiterpia siurrealistinis epizodas, kuriame Iris miesto parke nemokšiškai pučia fleitą. Pati nesyk paniurusi, kai kiti nutardavo jai pagroti, Iris dabar primena muzikuoti bandančią miesto pamišėlę. Tiesa, visai gali būti, kad tai tik jos sapno nuotrupa.

 

Pabaigoje negaliu nepaminėti dar vieno personažo, kuris irgi nutaria atskleisti savo muzikinius įgūdžius. Jį vaidina man labai patinkantis aktorius Kwon Hae-hyo. Hong Sang-soo filmuose jam nuolat tenka kamuotis apimtam dvejonių, o po emocijų protrūkių – atgailauti ir vėl užsisklęsti. „Keliautojos poreikiuose“ jis nesmagiai jaučiasi dėl įtariai Iris kamantinėjančios žmonos ir vis įsiterpia su naiviais klausimais, kad sušvelnintų padėtį. Tiesiog nepakartojama, kai jau kiek išgėręs vyras staiga stveria gitarą ir sugroja... gamą. Polėkis, neišsipildymas, užgniaužtos aistros, įdomios moters artumas ir supratimas, kad nieko iš to nebus, – į aštuonias natas sutelpa nepalyginti daugiau nei į virtuozo atliekamą kūrinį.