Laikas gyventi
(We Live in Time)

Tačiau visi, kurie myli ar mylėjo, žino, kad šis jausmas tarpsta ne tik didžiuosiuose dalykuose, ką jaunimas vadina milestone’ais, bet taip pat kasdienybėje ir aibėje mažų bei didesnių sprendimų, tarp jų, o tai, matyt, svarbiausia, yra bendravimas ir bandymas vienas kitą suprasti. 

„Laikas gyventi“ pasakoja apie tą meilę. Tokią, kokią iš tiesų norime patirti ir išgyventi. Nes atvirame Shakespeare’o nerve, pripažinkime, gali gyventi tik teatrališkos maniakinės depresijos apimti jaunuoliai. 

Režisierius Johnas Crowley šiuolaikiškai mus įtraukia tai į meilės pradžią, tai į vidurį, tai į paskutinį – ir skaudžiausią – etapą. Montažo triukai – malonūs ir neprikišami, bet pastebimi. 

Švelniais štrichais kuriamiems personažams galbūt trūksta gilesnio santykio su realybe, bet, matyt, būtent todėl juos smalsu stebėti. Tobajas (Andrew Garfield) – kuklus, gal kiek sunkiau mintį rezgantis, bet gilus žmogus, kuris į viską reaguoja ramiai ir nedramatiškai, moka pripažinti klaidas ir geba jas taisyti (vyro paveikslui tai retas, beveik nematytas derinys), o Almut (Florence Pugh) – aštresnė, iškalbingesnė, labai tvirtai stovinti ant kojų ir drąsi moteris. Jos vidinis pasaulis, atrodytų, įvairesnis, tačiau mažiau nukreiptas į išorę, mažiau pastebimas.

Keista, nors mergina filme suserga vėžiu ir neišvengiamai mirs, iš ekrano netrykšta drama. Žiūrovas dėl to visai nesijaudina. Taip, tai labai graudu, liūdna ir sunku, tačiau nesame įtraukti į kas dabar bus audras ir kitokių peripetijų verpetus. Ir nors filme santykiai patiria įtrūkių, kaip visada, vien tik dėl to, kad kažkas kažko nepasako iki galo (pripažinkime – ši korta tiek kartų naudota kine, kad net sunku patikėti, kad taip būtų realybėje), mes, žiūrovai, neišsigąstame. Gal dėl to, kad jau esame patikėję jų meile.

Ši ramybė leidžia į santykius žvelgti be intrigos ar dramos dūmų uždangos. Tai leidžia pamatyti, kaip kartais (visada?) dideli ir esminiai sprendimai tampa kasdieniški ir savotiškai lengvi, o maži, atrodytų, paprasti dalykai virsta įtampų ir nesusikalbėjimo objektu. 

Bet čia filmo gylis, jei taip galima sakyti, ir pasibaigia. Nei aktoriai, nei scenarijus nesigriebia standartinių dramos klišių, eina tarsi nepramintais takais, tačiau tai, regis, neduoda tikėtos grąžos – nepatiriame nieko naujo. 

Režisierius pernelyg kliaujasi gana vienoda muzika, kuriančia ramybės ir nostalgijos atmosferą. Ir negali paneigti, jei esi patyręs netektį, jei esi ar buvai stipriai įsimylėjęs, kad autoriams pavyksta nukelti žiūrovą į švelniai skausmingą ar maloniai saldžią praeitį. Tai gali išspausti ašarą, sukelti malonią šypseną, kelias sekundes net gali pabūti su savimi.

Tačiau iš kino teatro išeini tiesiog gerai praleidęs laiką. Nežinia, ar galima vadinti tai sėkme. Kad filmas nesugadino nuotaikos ar nenervino, neskamba kaip malonus epitetas.