Megalopolis

Sena Naujoji Roma​


Režisierius ir scenarijaus autorius Francis Ford Coppola

Operatorius Mihai Mălaimare jaun.

Vaidina Adam Driver, Giancarlo Esposito, Nathalie Emmanuel, Aubrey Plaza, Shia LaBeouf, Jon Voight, Laurence Fishburne, Kathryn Hunter, Dustin Hoffman

2024, JAV, 138 min. Platintojas Lietuvoje „Adastra Cinema“


Dar prieš tai, kai pirmieji žiūrovai pamatė „Megalopolį“ Kanuose, filmas jau buvo apipintas legendomis. Pasak jų, Francis Fordas Coppola idėją vystė beveik penkiasdešimt metų, o kad ją įgyvendintų, pardavė savo pelningą vyno imperiją (vienintelis geros imperijos tipas, kaip sakė vienas bičiulis). Rezultatas, kurio visi laukėme, turėjo būti didžiulis, didžio kino meistro filmografiją vainikuojantis savireferentiškas megaopusas, į kurį šis sudėjo viską, apie ką mąstė pusę amžiaus ir ką nori pasakyti apie pasaulį, istoriją, kūrybą, genialumą ir visuomenę, kuri tam genialumui leidžia arba trukdo skleistis.

 

Ir „Megalopolis“ lūkesčių nenuvilia. Tai filmas-įvykis, ekrane neišsitenkantis reginys (kai kuriose premjerose vieną sceną su Adamu Driveriu vaidino gyvas aktorius kino teatro salėje). Iš žiūrovės (-o) jis reikalauja susikaupimo ir darbo priimant tankią kiekvieno kadro mizansceną, kupiną vizualinių – ir tekstinių – nuorodų į istorines epochas ir įvykius, kur veikėjai cituoja Shakespeare’ą, Marką Aurelijų, Sapfo ir dar balažin ką, o Coppola – Fritzo Lango „Metropolį“, Orsono Welleso „Pilietį Keiną“ ar Timo Burtono „Betmenus“. Per beveik dvi su puse valandos filmas neleidžia atsikvėpti, tačiau už pastangas su kaupu atlygina, net jei pasibaigęs palieka su mintimi „kas čia buvo?“.

 

Trumpai tariant, „Megalopolis“ yra istorija apie senovės Romą, tik veiksmas vyksta Niujorke ir kažkada ateityje. Pagrindinis konfliktas rutuliojasi tarp Cezario Katilinos (Adam Driver), Naujosios Romos architekto, norinčio įgyvendinti savo ateities viziją miestui, ir nepopuliaraus mero Franklino Cicerono (Giancarlo Esposito), netikinčio Katilinos megalomaniškais planais. Jų asmeninė antipatija įkūnija ir konceptualias priešpriešas: vienas yra idealistas, kitas – pragmatikas, vienas sakosi kuriantis ateitį, kitam labiau rūpi dabartis. Katilina, išradęs naują revoliucingą medžiagą megaloną, nori iš jos statyti futuristinį miestą ir naują visuomenę, o Ciceronas tiesiog nori ištraukti Naująją Romą iš skolų.

 

Kadangi ši Coppolos „pasaka“ išties yra apie dabartinę JAV imperiją, dviejų protagonistų varžybos dėl populiarumo kartais atrodo ištrauktos iš nesenų antraščių. Iš pradžių jose pirmauja Katilina, netgi laimėjęs Nobelio premiją už savo išradimą (ar tai turėtume suprasti kaip nuorodą į Obamos biografiją?), tačiau netrukus į jas, tarsi į kokią JAV dvipartinę sistemą, įsitraukia ir kiti veikėjai. Katilinos dėdė bankininkas Krasas (Jon Voight) valdo Naujosios Romos piniginę ir panorėjęs galėtų vienas pats grąžinti visas bankrutuojančio miesto skolas. Kraso sūnus Klaudijus (Shia LaBeouf), kuris jaučiasi nemylimas, neįvertintas ir užgožtas, tampa tikruoju „Megalopolio“ blogiuku, nusprendęs sužlugdyti Katiliną ir pasitelkti populizmą (Romoje vadintą demagogija) savoms politinėms ambicijoms įgyvendinti. Juo manipuliuoja Kraso žmona ir buvusi Katilinos meilužė Vau Platinum (Aubrey Plaza), nuostabiai klastinga femme fatale ir smagiausia filmo veikėja, vien jos vardas įlieja humoro į rimtą filmo toną (Wow – lietuviškai „oho“, tad kartais neaišku, ar tai kitų veikėjų kreipinys, ar tiesiog reakcija).

 

Katilinos ateities vizija yra persmelkta laiko idėjos. Jei architektūra yra sustingusi muzika, tai Katilina nori įveikti šį laiko matmens apribojimą ir pastatyti miestą, kuris judėtų ir, jo žodžiais, prisitaikytų prie žmonių poreikių: pavyzdžiui, ėmus lyti, virš jų kaip didžiulio augalo lapas išsiskleistų stogas. Katilinos ateities miestas primena tropinį mišką, jo pastatai ir infrastruktūra – medžius ir milžiniškas lianas; kismas ir evoliucija čia būtų užprogramuoti pačioje architektūroje, kuri savo ruožtu formuotų pačią visuomenę. „Tai būtų tobulas miestas-mokykla jo žmonėms, gebantis augti kartu su jais, – taip jis apibūdina savo projektą Cicerono dukteriai Džulijai (Nathalie Emmanuel). – Kaip didieji miestai visada ir darydavo.“ Jo priešininkas nori statyti iš plieno ir betono, stabiliai.

 

Paraleles tarp senovės Romos ir šiandienos politinių bei idėjinių aktualijų Coppola brėžia su jėga ir įkvėpimu, vizualiniu lygiu netgi efektyviau nei anksčiau. Filmą verta pamatyti vien dėl kostiumų. „Megalopolis“ išnaudoja ir „romėnišką“ realaus Niujorko architektūrą, primenančią, kad šiuolaikinės imperijos save laikė Romos pavyzdžio tęsėjomis, o jų pramonininkai – visuomenės patricijais. Saturnalijas Coppola paverčia itin amerikietiška fantazija, kaip atrodytų Kalėdos, jei jos būtų išties ekumeniška žiemos šventė, kurioje nedominuoja nė viena religinė tradicija.

 

Kitaip nei Fritzo Lango Metropolis, – abstrakti futuristinė modernybė, neprimenanti jokio realiai egzistuojančio miesto, – Coppolos Naujoji Roma yra Niujorkas. Filmas netgi pabrėžia atpažįstamas miesto ikonas, tokias kaip „Chrysler“ dangoraižis, kuriame įsikūrusios Katilinos dirbtuvės (įdomu pamatyti, kaip iš vidaus atrodo garsiosios pastato karūnos trikampiai langai), veikėjai kalba apie Laisvės statulą (nors ji ir nerodoma).

 

Kartu tai itin hermetiškas pasaulis, turintis daugiau bendro su Betmeno Gotamu nei su realiu Niujorku, kurio charakterį, kaip ir bet kurio globalaus miesto, visad lėmė santykiai su periferija. O „Megalopolio“ Naujoje Romoje neatrodo, kad išorės įvykiai turėtų kokią nors įtaką tam, kas vyksta mieste, ir atvirkščiai.

 

Ir tai iš dalies lemia iš esmės konservatyvią filmo tezę apie tai, kas negerai su JAV ir kaip jas pagydyti. Sekdamas dominuojančia – nebūtinai istoriškai tikslia – Romos nuosmukio aiškinimo tradicija, „Megalopolis“ visa ko priežastimi mato tik vidinę korupciją: jos lyderių galios troškimas, pilietinės dvasios erozija, teisingumo pajungimas privatiems interesams (viename išties įspūdingame filmo kadre Temidės statula pavargusi susmunka ir nuvirsta nuo savo postamento), dekadentiška kultūra. Klaudijus, šių socialinių ydų įsikūnijimas, yra smulkmeniškas, pasileidęs, nevyriškas – asmeninės ir kultūrinės korupcijos siejimas su lyties normų transgresija taip pat yra sena kaip Romos imperija. Ir priešingai – geros ateities vizija iškyla iš tradicinės Katilinos ir Džulijos romantinės sąjungos. Paklaustas, kokią egzistuojančią instituciją išsaugotų savo ateities utopijoje, Katilina atsako – santuoką.

 

Ir, žinoma, ši utopija yra tik kelių didžiųjų vyrų reikalas, ar tai būtų Katilina, ar Ciceronas, ar Klaudijus. Naujosios Romos liaudis niekaip nedalyvauja nei projektuojant ateities miestą, nei jį statant, ji pasirodo tik kaip demagogų sukurstyta minia.

 

Be senovės Romos, „Megalopolis“ dažnai pamėto istorinių nuorodų ir į kitus laikotarpius: Prancūzijos, Rusijos revoliucijas. Čia suplevėsuoja JAV konfederatų vėliava, kitą kartą šmėsteli – kaipgi be jos – svastika. Vienu metu ant Naujosios Romos ima kristi sovietinio palydovo „Kartagina“ (sic!) nuolaužos. „Megalopolio“ eklektika gali išmušti iš vėžių; ar čia turėtume perskaityti kokią nors nuoseklią tezę apie istorines paraleles (tik gal ji skambėtų kaip per daug „History Channel“ prisižiūrėjusio dėdės „klausyk, kas pas mus dabar vyksta, yra visiškai kaip senovės Roma, tik dar su fašistais ir bolševikais!“), ar tiesiog mėgautis intensyviu stulbinančių vizualinių nuorodų žaismu? „Megalopolis“ leidžia ir viena, ir kita.