Paskutinis rokenrolas

Anarchiškai, bet su didele meile


Režisierės Elizabete Gricmane, Ramunė Rakauskaitė

Scenarijaus autorės Elizabete Gricmane, Larisa Gūtmane

Operatorius Valdis Celmiņš

Prodiuseriai Uldis Cekulis, Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė

2024, Latvija, Lietuva, 75 min.


Per prietemoje skendinčią tuščią sceną eina pagyvenęs vyras. Jis žengia prie sintezatoriaus, bando jį sureguliuoti ir pradeda groti. Kas jis, kur ir kokie laikai – iš tų nespalvotų kadrų negali nuspėti. Jo instrumentu išgaunami garsai sukelia griausmingus flashback’us – nespalvotas jaunų dienų nuotraukas su koncertų akimirkomis. Staiga peršokame iš scenos prietemos į šių dienų koncertą, nušviestą ryškių spalvų, kur įsiaudrinusi publika šėlsta pagal mėgstamas dainas. 

 

Tokia yra visa filmo „Paskutinis rokenrolas“ struktūra. Lengvai šokčiojanti iš praeities į dabartį, nuo archyvinių kadrų į šias dienas, nuo prisiminimų į pokalbius „esamuoju laiku“, nuo stebimosios dokumentikos į poetines vizijas. Tačiau tai visai netrikdo, o ilgainiui supranti, kad gal tai atitinka pagrindinį filmo herojų – Jurį Kulakovą. Jo charakterį, gyvenimo ir kūrybos kelią. 

 

Latvijos žiūrovams šis filmas suteiks malonumą ekrane atpažįstant daug meno asmenybių – prisiminti dainas, žmones, vietas, įvykius, neabejotinai svarbius šalies istorijai ir kultūrai. Lietuvos žiūrovų, matyt, labiau laukia pažintis su filmo herojumi ir jo gyvenimo istorija. 

 

Juris Kulakovas – latvių populiariosios muzikos garsenybė, kompozitorius ir muzikantas. Jo suburtos grupės „Pērkons“ atliekamos dainos išaugino ne vieną gerbėjų kartą. Šypsnį kelia Jurio svarstymai, kodėl žmonės vos išgirdę atpažįsta jo balsą... Juk jis „žmogus, kuris ne pasakoja istoriją, bet pats ją kuria“. Kaip prisipažįsta filmo „Paskutinis rokenrolas“ režisierė Elizabete Gricmane, ji gimė šalyje, kurios laisvė buvo iškovota klausantis Kulakovo dainų. 

 

Todėl nestebina nei herojaus pasirinkimas, nei nuoširdus režisierės santykis su juo. Būtent nuoširdus, bet ne familiarus. Jaučiasi, kad tai filmas apie žmogų, kuriuo ji žavisi ir kurį gerbia. Bet nesiekia Kulakovo heroizuoti ar romantizuoti. Filme girdime užkadrinį režisierės balsą, jos trumpas asmeniškas pastabas ar komentarus, bet ne didaktinius paaiškinimus. Ji net pati pasirodo ekrane – kerpa ir dažo Juriui plaukus. Ta filme vis įterpiama kirpimo scena lyg atskiria pasakojimo, vedančio į skirtingus laikus ir įvykius, dalis, vis sugrąžina į „esamąjį laiką“, į Jurio gyvenimą šiandien, į jo kasdienius reikalus ir mintis. 

 

Tokios filmo „žaidimo taisyklės“ suteikia kuriamam portretui šilumos, leidžia laisvai dairytis po herojaus gyvenimą, apgalvoti daug bendresnių dalykų, susijusių su žinomų menininkų likimais, skirtingais laikais, įvairiais aspektais. Ne veltui darbinis filmo pavadinimas buvo „Septyni Jurio rokenrolai“. Galiu tik numanyti, kad pavadinimas „Paskutinis rokenrolas“ atsirado filmo herojui šiemet mirus. 

 

Žinoma, Kulakovo gyvenimas buvo audringas. O kaipgi kitaip – jam nebuvo svetima tai, kas būdinga populiariems roko muzikantams... Sekinantis darbas, gastrolės, žmonių dėmesys, šlovė, vienatvė, alkoholis, per mažai dėmesio šeimai ir artimiesiems...

 

Tačiau jau iš pirmų filmo kadrų ir intonacijos aišku, kad latvių režisierė kartu su lietuvių bendraautore Ramune Rakauskaite nekuria banalaus „žvaigždės“ portreto. Jokios skandalingos šlovės Juris niekada neieškojo ir nesiekė. 

 

Sovietmečiu jis buvo persona non grata, kuriai buvo uždarytos visos durys. Jo grupė „Pērkons“ net du kartus buvo uždrausta, jų įrašai platinti nelegaliai. Grupės dainų tekstai buvo aštrūs, ironiški, o pati atlikimo maniera teatrališka, nevengianti žaismės, ekstravagancijos. Juris vienas pirmųjų įsigijo sintezatorių, tegul ir padarytą iš sovietinės armijos tranzistorių ir diodų. „Pērkons“ tapo pirmąja latvių grupe, koncertavusia Vakaruose. Ir dabar jų senos dainos, atliekamos net su simfoniniu orkestru, vėl sutraukia minias gerbėjų.

 

Filme nesilaikoma jokios chronologijos, istorijos iš Jurio gyvenimo atklysta tarsi anarchiškai: ironiškas Jurio susitikimas su kultūros ministru, buvusiu grupės kolega, vargonavimas bažnyčioje, scena slaugos ligoninėje, kur Juris lanko mamą, o ši sūnų pabara, kad nenusiima kepurės... Štai smagi istorija apie Jurį ir jo gautus apdovanojimus, kurie atbaidė policininkus, iškviestus raminti triukšmingo vakarėlio. Svarbus įvykis, į kurį herojus įsileido filmo kūrėjus, nors šiaip laikė juos kiek per atstumą, yra naujo pianino pirkimas, jo užgabenimas į namus, nors ten ir šiaip pilna klavišinių instrumentų... 

 

Tačiau toks, atrodytų, dramaturginis nevientisumas visai netrikdo, o pamažu įtraukia į paskutinį Jurio rokenrolą, į jo nelengvą būdą ir gyvenimą. Filmo kūrėjai net nebando nuglaistyti Jurio gyvenimo, tvarkingai sudėlioti ir paskelbti apibendrinančių išvadų. Kaip sako filme jo duktė (beje, kitaip nei tėvas, bandanti suderinti meninę veiklą ir „normalų“ šeiminį gyvenimą), Juris turėjo daug kaukių, nenusiimdavo jų ir namie. Gal nereikia bandyti jų nuplėšti, gal įdomiau nepretenzingai žaisti jo įvaizdžiais, „pergroti“ tą daugybę Jurio „gyvenimo rokenrolų.“