Emilija Perez
(Emilia Pérez)

Vienoje pusėje yra 13 „Oskarų“ nominacijų, tarp jų – už geriausią filmą, režisūrą, aktorių vaidmenis, „Auksinis gaublys“ už geriausią miuziklą / komediją, Kanų kino festivalio apdovanojimas filmo aktorėms Zoe Saldañai, Karlai Sofíai Gascón ir Selenai Gomez. Kitoje – LGBT+ organizacijų ir bendruomenių kritika, Meksikos kino kūrėjų ir pačių meksikiečių nepasitenkinimas. „Emilija Perez“ atsidūrė debatų apie teisę pasakoti tam tikras istorijas, reprezentacijos etiškumą bei atsakomybę epicentre. Tad itin įdomu, kuo baigsis „Oskarų“ teikimo ceremonija. 

Filmo istorija yra tokia: narkotikų kartelio vadas Manitas (Karla Sofía Gascón) pasisamdo sunkumų išvargintą advokatę Ritą (Zoe Saldaña): ši turi padėti jam suvaidinti mirtį ir gauti lyties keitimo operaciją. Rita susivilioja atlygiu ir, pakeliavus po klinikas Tailande ir Izraelyje, operacija įvyksta. Be to, Rita perkelia Manito šeimą – žmoną Džesi (Selena Gomez) ir vaikus – į Šveicariją, esą tam, kad užtikrintų jų saugumą. 

Po kelių metų Rita, dabar jau turtinga advokatė, vakarieniauja Londone ir netikėtai sutinka moterį, kuri jai atrodo pažįstama. Iš tiesų tai – buvęs Manitas, dabar Emilija Perez. Susitikimas neatsitiktinis – Emilija kviečia Ritą vėl dirbti jai, padėti sugrįžti į Meksiką ir įsteigti nevyriausybinę organizaciją nuo kartelių nukentėjusių asmenų paramai. Rita taip pat sugrąžina Džesi ir vaikus pas Emiliją, kuri prisistato esanti Manito giminaitė ir stengiasi suderinti sudėtingą buvimą kartu. 

Žanras, kurį šiai istorijai pasirinko Jacques’as Audiard’as – drama-miuziklas. Tai ir kelia daugiausia prieštarų, – esą, kaip galima imtis tokios sudėtingos temos tokio lengvu žanro forma. Bet pažvelgę į sceninių miuziklų raidą, pamatysime, kad dauguma populiariausių pastarojo meto miuziklų – nuo „Vestsaido istorijos“ iki „Hamiltono“ – turėjo stipriai išreikštą socialinį pagrindą. Tad Audiard’as šioje srityje nėra novatorius. Kaip vieną svarbiausių savo filmo įkvėpėjų jis įvardija Jacques’ą Demy. Juk Demy pasitelkė miuziklo žanrą kaip įrankį nagrinėti sudėtingus klausimus, atgręždamas jį į darbininkų klasę ir aktualias socialines problemas, atsisakęs miuziklo pompastikos ir reflektuodamas kasdienybę.

Skirtumas tas, kad Demy miuziklai buvo nepriekaištingi ir savo forma, jie padovanojo mums tokias dainas kaip „Je ne pourrai jamais vivre sans toi“ iš „Šerburo lietsargių“ (1964) ir išplėtotus siužetus bei veikėjų paveikslus. O „Emilijoje Perez“, regis, neapsispręsta, ar į žanrą žiūrima rimtai, filmo muzikiniai numeriai atliekami laviruojant tarp pastišo ir komiškai atrodančio rimtumo. Jie neįsimintini, griozdiški, kartais stačiai verčiantys griebtis už galvos nebesuprantant, ar tai parodija, ar traktuojama rimtai. Kaip išimtį galima paminėti Bankoko ligoninės numerį („Iš penio į vaginą! Iš vyro į moterį!“), bet čia susiduriame su kitomis problemomis. 

Nesukūręs įtaigaus miuziklo, Audiard’as neinvestuoja ir į dramą. Filmo veikėjos yra vienos dimensijos, neturinčios gylio, o Emilija redukuojama iki lytinės tapatybės. Filmo santykis su šia tapatybe nevienareikšmiškas – viena vertus, jis atitinka kone visas klišes apie translyčius žmones, atrodo, visiškai neįsigilinus į tranzicijos niuansus, kita vertus, Emilijos translytiškumas tampa pagrindiniu, vos ne vieninteliu jos, kaip veikėjos, bruožu. Filme nereflektuojamas ankstesnis Emilijos gyvenimas. Manitui tapus Emilija, jo narkotikų kartelio praeitis tiesiog nuplaunama, galbūt įsivaizduojant, kad pakeitus lytį nuplaunamos visos praeities nuodėmės, o nusikaltimus Manitas vykdė tik dėl savo lyties disforijos. Filmas tapatina agresyvumą su vyriškumu – Emilijai grįžtant prie senojo, brutalaus elgesio su buvusia žmona, jos balsas žemėja, vyriškėja, tarsi Manitas tebeglūdi jos viduje. Verta paminėti, kad pirminiame Audiard’o sumanyme Manitas keičia lytį vien norėdamas pabėgti nuo sąsajų su karteliu, tačiau Gascón įtikino jį suteikt Manitui lyties disforijos požymių. 

Kita dėlionės detalė – Meksika. Žmonių dingimai ir narkotikų kartelių smurtas yra itin opi, skaudi tema. Kalbėti apie ją reikėtų atsakingai, nes tai tikrų žmonių patirtas smurtas, skausmas ir baimė. Kaip rašė meksikietis scenaristas Héctoras Guillénas, „Vyksta narkotikų karas, 500 tūkstančių mirčių, 100 tūkstančių dingusiųjų. Mes vis dar panirę į smurtą. Jūs paimate vieną sudėtingiausių mūsų šalies temų, bet darote operą. Miuziklą. (...) Dalis siužeto yra apie dingusiųjų motinas, ieškančias savo vaikų, vieną pažeidžiamiausių grupių Meksikoje. Ir apie tai keturiose „Auksinių gaublių“ kalbose – nė žodžio.“ Guillénas mini operą, nes gindamasis nuo kritikos Audiard’as pasakė, jog „Emilija Perez“ – tai opera, kelianti klausimus, o ne ieškanti atsakymų. Vis dėlto režisieriaus požiūrį iliustruoja tai, kad iki filmo kūrimo Meksikoje jis lankėsi porą kartų, o filmuojama buvo kino studijoje Paryžiuje. Išskyrus Adrianą Paz, vaidinančią Epifaniją, aktorių iš Meksikos filme nėra – aktorių atrankos režisierė Carla Hool tvirtino, kad Meksikoje ir Lotynų Amerikoje tinkamų aktorių tiesiog nerado. 

Jeigu ne aukšti filmo įvertinimai ir pirminis entuziazmas apie esą „nepavaldumą žanrams bei šokiruojančias temas“, „Emilija Perez“ nebūtų sukėlusi tokio furoro ir būtų tiesiog vidutiniškas, nuobodokas, neįgyvendintų ambicijų filmas. Bet pozicionuota kaip progresyvaus filmo pavyzdys ji ir sukėlė tiek daug neigiamų reakcijų. JAV kino akademijos nariai, balsuojantys už „Oskarų“ nominacijas ir apdovanojimus, atsiduria paradoksalioje padėtyje – balsas už tokį filmą galėtų būti suprastas kaip politinis pareiškimas dabartiniame politiniame JAV kontekste, o kartu ir balsas už paradinį vertybiškumą. Turint omenyje neseniai išlindusius Gascón ksenofobinius pasisakymus socialiniuose tinkluose, situacija tampa dar paradoksalesnė.

Tiesa, Audiard’as vėliau pripažino, kad galbūt „Emilijos Perez“ keliami klausimai nėra teisingi. Sakyčiau, kad vienas iš kertinių „Emilijos Perez“ trūkumų yra būtent klausimų stygius. Nei narkotikų karo padariniai Meksikoje, nei lytinės tapatybės klausimai autoriams neatrodo itin įdomūs, slystama jų paviršiumi ir remiamasi klišėmis. O kitos siužeto linijos ar veikėjų gyvenimai tiesiog redukuoti – Ritai filme visai nėra ką veikti, o Džesi daugių daugiausia yra karikatūra. Tad kas čia vyksta? Filmo gerbėjai aiškina, kad tai Audiard’o, garsaus prancūzų kino režisieriaus, provokatoriaus, satyra, pokštas. Kokia šio pokšto žinutė? Gali keisti lytį, bet nepakeisi savęs? Žiūrėkit, – štai miuziklas apie translytį narkotikų kartelio vadą! Man tai atrodo tiesiog arogancija.