Konklava
(Conclave)

Tačiau Lorencui teks ne tik aiškintis kardinolų paslaptis ar intrigas, kurios savaime atskleidžia sudėtingus Bažnyčios hierarchų santykius, jų ambicijas ir poelgius, už kurių gali slypėti net mirtinos nuodėmės. Regis, tokios galingos ir įtakingos Bažnyčios silpnybė „Konklavoje“ atsiveria palaipsniui. Atmosfera ir įtampa tirštėja net ir be staiga atsiradusių mįslių: konklavos dalyviai pasidaliję, nes skiriasi jų požiūris į Bažnyčios ateitį. Tad Lorencui anksčiau ar vėliau teks sau atsakyti į klausimą, ar stoti į kurią nors pusę, ar susitaikyti su mintimi, kad valdžia gali atsidurti nevertose rankose. Prie viso to dar prisideda asmeninė drama – Lorencas abejoja savo tikėjimu ir norėtų trauktis iš Vatikano. Ralpho Fienneso herojų riboja įgimtas inteligentiškumas, gyvenimo Vatikane patirtis. Jis negali rodyti jausmų ar abejonių, tad veidas, akys, taupūs gestai ir gyvenimo išmintis, kurios neįmanoma paslėpti, tampa pagrindinėmis aktoriaus išraiškos priemonėmis. Nuo Fienneso neįmanoma atitraukti akių, nors kartais Lorenco fone, regis, šmėkščioja kito seklio su sutana iš Umberto Eco „Rožės vardo“ šešėlis.

Neabejoju, kad šis seklys turėjo įtakos ir Robertui Harrisui, kurio 2016 m. pasirodžiusi to paties pavadinimo knyga tapo „Konklavos“ pagrindu. Kita vertus, Harrisas visada sugeba meistriškai supinti detektyvinę intrigą ir aprašomo laiko aktualijas, kurios, pasirodo, niekur nedingsta. Taip buvo pagal Harriso knygas sukurtuose Romano Polanskio filmuose „Pareigūnas ir šnipas“ apie XIX a. pabaigoje Prancūziją suskaldžiusią Alfredo Dreyfuso bylą ar savaip pranašiškame, numačiusiame brexitą „Vaiduoklyje“, ką jau ir kalbėti apie antiutopiją „Faterlandas“, kurią skaitant sunku atsikratyti įspūdžio, kad jau įžengėme į joje aprašytą laiką.

Už kitą ekranizaciją – Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ prieš kelerius metus „Oskaru“ apdovanotas Edwardas Bergeris skaidria klasikine kino kalba ir jos galimybėmis naudojasi grakščiai, išvengia savaime teatrališko vyksmo spąstų, išnaudoja uždaros erdvės ir sustingusio laiko galimybes, be žodžių rodo konklavos dalyvių mūšius, vykstančius ir balsuojant Šv. Petro bazilikoje, ir prie pietų stalo. Stalų dengimas primena choreografiją – bežodės, bet viską matančios ir girdinčios vienuolės netrukus taip pat taps veiksmo dalyvėmis. Patarnautojoms vadovaujanti vienuolė Agnes (Isabella Rossellini) filme yra lyg ženklas, kad Bažnyčiai anksčiau ar vėliau teks susitaikyti su moterų svarba, nors pati tuo ir netikiu.

Uždaras pasaulis, kuriame savo mūšius kovoja konklavos nariai, ne toks jau numanomas ir saugus, kaip gali pasirodyti. Tai pabrėžia ir nuosekliai įtampą auginanti Volkerio Bertelmanno muzika. Lorencas išsiaiškina, apie ką norėjo perspėti miręs popiežius, sužino juodaodžio kardinolo Adejemio (Lucian Msamati) paslaptį, kuri atims iš jo galimybę tapti popiežiumi, bet finale liks vienas su paskutinę minutę į konklavą atvykusio, niekam nežinomo, popiežiaus slapta (in pectore) paskirto kardinolo iš Kabulo Benitezo (Carlos Diehz) paslaptimi. Atsiversianti tiesa neatsiejama nuo šių laikų dvasios ir tik rodo, kad naujų idėjų negali sulaikyti net storos ir aklinos Vatikano sienos. Tai patvirtina ir simboliška scena, kai konklavos rimtį, tiksliau, bazilikos langus, sudaužo Romos gatvėje sprogusi bomba. Todėl tikėtis, kad Bažnyčia grįš prie apeigų lotynų kalba ir išskirtinės vietos žmonių gyvenime, kaip to tikisi žūtbūtinei kovai pasirengęs konservatorius ir sibaritas kardinolas Tedesko (Sergio Castellitto), būtų naivu.

Gal tai ir nelabai tinkamas žodis, bet filmą žiūrėti malonu, juolab kad aktorių ansamblis tiesiog tobulas. Suprantu, kad Bergeris su Harrisu rodo supaprastintą bet kurio uždaro pasaulio – ar tai būtų Vatikanas, ar politinė partija, ar įtakinga korporacija, ar vyriausybė – veikimo modelį, bet paskutiniuose „Konklavos“ kadruose pagaliau atsiduriame saulės nutviekstoje Romos gatvėje. Tas gryno oro gurkšnis labai svarbus. Beje, kaip ir Lorenco žodžiai, kad geriausias būtų tas popiežius, kuris abejoja.