Finikiečių schema
(The Phoenician Scheme)

Kiekvienam „Finikiečių schemoje“ pasirodančiam personažui ir beveik kiekvienam epizodui galima išausti ilgą asociacijų ir užuominų į kitus filmus takelį, bet tai tik recenzija, todėl visos blusos ir bluselės į ją netilps. Mėgausiuosi jų preparavimu savarankiškai. Juolab kad „Finikiečių schema“, nepaisant visų Andersono filmams būdingų elementų (pastelinių spalvų, simetriškos kadro kompozicijos, teatrališkumo, epizodinių personažų ir citatų gausos), šįkart pasakoja nuoseklią istoriją apie tėvą avantiūristą ir jo dukterį vienuolę, kurie gal net prieš savo valią įrodo fundamentalią tiesą, kad svarbiausia yra šeima, nors elegantiškas ir ciniškas Del Toro herojus, regis, nuosekliai juda visai prie kito tikslo, t. y. siekia dar labiau praturtėti.

Veiksmas prasideda 1950 metais virš Balkanų skrendančiame lėktuve. Jis priklauso turtuoliui, sukčiui, melagiui, avantiūristui verslininkui Kordai, kuris itin domina JAV žvalgybą. Į jo gyvybę ir turtus nuolat kėsinamasi, tad šįkart lėktuvas sprogs virš kukurūzų lauko – sveiki, ponas Hitchcockai! Likęs gyvas Ža Ža nuspręs pasikviesti dukterį Lizl (Mia Threapleton yra Kate Winslet dukra) ir padaryti ją turtų paveldėtoja, o devyniems dar nepilnamečiams sūnums nepalikti nieko. Bėda ta, kad Lizl ruošiasi priimti vienuolės įžadus ir mano, jog tėvas nužudė jos motiną. Ji anksti paliko tėvo namus ir nelabai linkusi tapti šeimos dalimi. Bet mergina yra racionali idealistė, todėl tikisi, kad valdydama Ža Ža verslo imperiją galės padėti kitiems. Stipriu charakteriu, nuoseklumu ir užsispyrimu ji gali net pralenkti tėvą. Be to, kaip ir dera šiuolaikinio kino veikėjams, juos abu slegia dramatiški vaikystės prisiminimai. Ža Ža išdėsto ant kilimėlio batų, pirštinių, nosinių dėžutes, kuriose yra visi didieji jo verslo projektai, ir siūlo juos plėtoti kartu. Žinoma, Ža Ža turtų pagrindas – išnaudojimas, vergija, sukčiavimas, trumpai tariant, visas kapitalizmo repertuaras. Taip prasideda tėvo ir dukters kelionė pas žmones – vieno ar kito projekto dalininkus. 

Tai arabų princas Farukas, Marselio Bobas, kurio naktinis baras kupinas prisiminimų apie Pepę Le Moko, amerikietis kapitonas Martis – turtuolis ir keliautojas, pusseserė Hilda ir nekenčiamas brolis bei verslo partneris Nubaras. Su visais jais Ža Ža sieja seni ryšiai, visi vienas kitą pažįsta kaip nuluptus, todėl gali garsiai plūstis, gelbėti vienas kito gyvybę ar net perpilti kraują. Marselio bare pasirodo ir barzdoti partizanai (arba teroristai) su automatais. Jie apiplėšinėja turtuolius, kad jų turtus atiduotų vargšams. Apie visus tuos ryšius amerikiečius informuoja Ža Ža korepetitoriumi įsidarbinęs lyriškas šnipas Bjornas – vabzdžių specialistas ir profesorius. 

Bet pasikėsinimai vyks ir toliau, todėl Ža Ža vis dažniau trumpam atsidurs aname pasaulyje, kur sutiks net Dievą Billo Murray’aus pavidalu, o visus tuos tegu akimirksnį filmo Anapilyje pasirodančius žmones vaidins garsenybės. Jos mėgsta būti vadinamos Andersono šeima. Ža Ža pradės įtarti, kad jį nužudyti kėsinasi brolis Nubaras. Lemtinga jų dvikova (taip pat ir fechtuojantis stilingais toršerais) vyks prabangiame viešbutyje, kur Ža Ža rengiasi pristatyti savo projektus: scenoje stovi milžiniškas maketas, kuriame pavaizduoti tuneliai, geležinkeliai, vandens elektrinės, kalnų keliais juda žaisliniai automobiliai ir traukiniai. Jie mirga ir žybsi kaip šviesios ateities nuojauta. Bet pasirodžius dūmams, kuriais pavirs Nubaras, supranti, kad tai vis tas pats išnaudojimo modelis, tiksliau, stilizuotas Fritzo Lango „Metropolio“ Molochas, ir toliau ryjantis žmones. 

„Metropolis“, kaip ir „Finikiečių schema“, filmuotas garsiojoje Babelsbergo studijoje šalia Berlyno. Ją Andersonas mėgsta, ir ne vienas jo pastarųjų metų filmas, tiksliau, neįtikėtina režisieriaus kuriamo kino realybė, daugiausia buvo filmuojama ten. Tai ir savaip unikali, ir snobiška realybė, nes „Finikiečių schemos“ personažai vaidina tarp autentiškų muziejinių eksponatų, kuriuos parūpino Andersono filmų konsultantai, kad ir Auguste’o Renoiro tapytą mergaitės portretą. Režisierius mano, kad autentiški daiktai padeda aktoriams. Bet filme tikri ne tik meno kūriniai, senos knygos ar keisti senoviniai daiktai. Realus ir „Finikiečių schemų“ istorijos išeities taškas. Filmas skirtas Andersono uošvio, iš Libano kilusio verslininko, atminimui. Pajutęs, kad artėja pabaiga, savo dukteriai jis atidavė batų dėžutes su visais svarbiais projektais. Ir tai tik dar vienas banalus patvirtinimas, kad pasakos visada yra tikros.

Pastaruoju metu Andersonui priekaištaujama, kad jis kuria panašius filmus, kad jiems akivaizdžiai vis labiau stinga gelmės ir fundamentalių temų, kad režisierius mėgaujasi kino žvaigždžių pasirodymais, o jos taip pat tuo mėgaujasi, nes gali atsikratyti mirtinai prilipusių amplua. „Finikiečių schema“ – tikrai ne geriausias Andersono filmas, bet visada gera sugrįžti į jo pasaulį. Andersonas nelaikys manęs idiote, needukuos, net jei ne visus filmo paveikslus ar nuorodas atpažinsiu, patars nepirkti gerų paveikslų – tik šedevrus, pasišaipys iš krepšinio pamišėlių amerikiečių, leis pasimėgauti skirtingų Igorio Stravinskio kūrinių fragmentais, kad ir „Petruškos“ garsais, taikliai papildančiais „Finikiečių schemos“ prasmes, pasigrožėti retro dizaino keistenybėmis, įkiš atšaldyti šampano butelį į Ža Ža vonioje stovinčią bidė, pažadės, kad viskas baigsis gerai, ir leis pasvajoti apie Paryžiaus barą „Chez Zsa Zsa“. Jį uždarę, vakare Ža Ža ir Lizl atsisės prie stalo, kad suloštų partiją kortomis. Milžiniški turtai suteikia daug galios, galimybę kontroliuoti kitus, bet laimės neatneša, juolab kad gyvenimo nesuplanuosi, kad ir kaip besistengtum. Ža Ža, regis, tai suprato laiku.