Marija Kalas
(Maria)

Larraíno sukurtose biografinėse juostose nepasakojamos viso gyvenimo ar veiklos / kūrybos istorijos. Įprastai režisierių domina labai trumpas filmo herojų gyvenimo tarpsnis: viena ar kelios dienos, tačiau per jas nutikę dalykai lemia tolesnį jų gyvenimą. Išgyvenimai, patirti tuo metu, juos atveda į akistatą su pačiais savimi, kai pagaliau supranti, kas su tavimi vyksta, ką iš tiesų jauti, ką turi daryti. 

Filme „Džeki“, duodama interviu žurnalistui, Jacqueline, kurią puikiai suvaidino Natalie Portman, prisimena, kaip jautėsi pirmąsias valandas po vyro nužudymo, kaip buvo ruošiamasi valstybinėms prezidento laidotuvėms. Ekraną pamažu užpildo ją apėmęs stingdantis siaubas prieš užgriuvusią naują realybę, kurioje nieko nebeliko iš ankstesnio gyvenimo. Juostos „Spencer“ veiksmas vyksta prieš pat Kalėdų šventimą, per kurį Diana, išgyvenanti krizę, galutinai išsilaisvina iš karališkos šeimos gniaužtų. O filmas „Marija Kalas“ nukelia į 1977-ųjų rudenėjantį Paryžių, savaitę prieš dainininkės mirtį. 

Callas šlovės dienos liko praeityje, išgyventos meilės dramos su Aristotle’iu Onassis – taip pat. Ištikimieji tarnaitė Bruna, liokajus Feručijo (puikiai suvaidinti aktorių Albos Rohrwacher ir Pierfrancesco Favino) ir du šuniukai yra visa Marios aplinka – šeima, draugai, artimieji. Tiesa, dar trumpam pasirodo vyresnė sesuo (Valeria Golino), kad padėtų Mariai susitaikyti su skausminga jaunystės patirtimi, kai karo metais motina jas už pinigus versdavo dainuoti nacių kariškiams.

Netekusi balso Maria Callas leidžia dienas viena klaidžiodama po miestą ir savo prisiminimus, įsirėžiančius į filmo audinį nespalvotais flashbackais, imituojančiais dokumentiką. O kartais persikelia į jai vienai matomą realybę, kurioje atvirai pasakoja apie savo gyvenimą TV žurnalistui pavarde Mandraksas – jos geriamų tablečių personifikacijai. Be saiko vartojami stipriai veikiantys raminamieji ar vaistai nuo skausmo yra tapę jos kasdienybės palydovais, galutinai suardžiusiais sveikatą. 

Tačiau net dabar Callas nesiliauja bandyti dainuoti. Ji kasdien eina pas repetitorių, tikėdamasi, kad balsas vėl suskambės. Bet jau ne publikai. Kaip sako Maria, „pagaliau aš noriu dainuoti sau“. Tai įvyksta akimirką prieš mirtį, kai ji dainuoja „Vissi d’arte“ iš Puccini operos „Toska“.

Viena iš dažniausiai šiam filmui reiškiamų kritinių pastabų, kad jame girdime ne pačios primadonos dainavimą. Filme dainuoja ją suvaidinusi Angelina Jolie. Ir tik praeities fragmentai, kurie įsilieja į Jolie dainavimą, yra autentiški dainininkės įrašai. Kuo pagrįstas toks filmo kūrėjų pasirinkimas? Jolie, ruošdamasi filmui, septynis mėnesius mokėsi bel canto. Aktorė mano, kad nesuprantant, pačiam nepatyrus, ką reiškia dainuoti, neįmanoma sukurti šio vaidmens. Be to, visos Marios Callas sudainuotos herojės, jų tragiški sceniniai likimai veikė ir formavo dainininkę. Mokymasis dainuoti padėjo aktorei suprasti ir tai, kokiai griežtai disciplinai visą gyvenimą pakluso Callas. Ir kas filme galėjo geriau perteikti dingusį gebėjimą dainuoti nei pačios aktorės bandymas dainuoti. Girdėti įrašus, kurie yra tobuli, kaip filme sako pati Maria, būtų tikras nesusipratimas. 

Kita dažna kritikos strėlė filmui – aktorė neva neperteikianti dainininkės psichologinės dramos, tolima jai psichologiškai ir vizualiai. Tačiau Larraínas nekuria psichologinės dramos ir net nebando padaryti neįmanomo – pažvelgti už Divos fasado. Jo filmas yra tiksliai ir įspūdingai sukomponuotas meno kūrinys, primenantis operos pastatymą. Tai ne tik pagarbos ženklas didžiai dainininkei, bet ir visam operos menui, jo tradicijoms, nueinančioms į užmarštį. 

Angelina Jolie įeina į kadrą kaip į operos sceną. Ilgi stambūs planai, gilūs žvilgsniai, nedrąsi šypsena, lėta išdidi eisena, lakoniški žodžiai. Jokio individualizuoto psichologizmo čia nėra. Aktorė kuria fantaziją apie Marią, išsaugodama jos įvaizdį ir perteikdama jos pažeidžiamumą, jautrumą, jos skausmingą būseną ir iki pat mirties išsaugotą primadonos laikyseną. Net į kavinę ar restoraną ji užsuka ne išgerti ar pavalgyti, o pajusti gerbėjų dėmesį. Deja, jau tenka išgirsti ne tik komplimentus, bet ir priekaištus už spektaklius, kai ji nebegalėjo dainuoti.

„Marija Kalas“ – gražus ir prabangus filmas. Jis lyg operos pasaulis, primenantis muziejų su savomis relikvijomis ir artefaktais. Filmui buvo sukurtos dainininkės drabužių kopijos. Iš filmo teatrališko pasaulio išsilaisviname tik pasirodžius filmo titrams, kai pamatome dokumentinius kadrus su pačia Diva, kurios dieviškas balsas dabar skamba aukštybėse. 

Ir dar – verčiant tokį filmą, reiktų pasigilinti į muzikinius terminus ir nevadinti pianinu fortepijono, kurį kasdien, pildydamas primadonos užgaidas, nuo vieno prie kito lango stumdo jos liokajus.