Neįmanoma misija. Galutinis atpildas
(Mission: Impossible – The Final Reckoning)

„Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“, kaip ir kiti tokio tipo šnipų filmai, išlieka jautrus realybės diktuojamai medžiagai. Nelaimė kyla ne be Rusijos įsikišimo (ji, žinoma, išlieka ir pagrindine JAV konkurente), už lango – Trečiojo pasaulinio karo grėsmė, o interneto tinklais plinta melagingas naujienas skleidžianti, į branduolinių raketų valdymą besikėsinanti, iš žmonių elgesio sparčiai besimokanti „Esybė“. Hanto komandai tenka gręžtis į laikus be interneto – saugiomis lieka tik analoginės technologijos (tai, kad savo paskutinę misiją Hantas gauna VHS kasetėje kartu yra ir mirktelėjimas pirmajam filmui – ratas pagaliau užsidaro).

Vos prasidėjus filmui režisierius ir scenarijaus autorius Christopheris McQuarrie žiūrovui ir turbūt pačiam sau surengia nemažą nostalgijos šou, primindamas, kas ankstesnėse filmo dalyse įvyko per visus trisdešimt metų. Į jį įsiterpia labai fragmentuotas ir nenuoseklus pasakojimas apie parengiamuosius komandos planus sunaikinti „Esybę“. Šiuos planus filmo personažai vienas kitam perduoda žodžiais, ir tai reiškia tik viena – scenarijus turi didelių problemų. Atrodytų, įžanga pasibaigs po įvadinių titrų skambant visiems gerai žinomam Lalo Schifrino garso takeliui – palikimui iš TV serialo. Tačiau ji tęsiasi. Netrūksta sentimentalių komandos narių kalbų, paskutinių atsisveikinimų, netikėtai sugrįžusių antraplanių personažų iš pirmosios dalies. Negana to, randama laiko paaiškinti vienos ar kitos technologijos funkciją, komandos nariai vyksta iš taško A į tašką B, mokomasi valdyti sniego šunų kinkinį, siunčiami, gaunami ir interpretuojami radijo signalai. Praeina gera valanda (didžioji dalis įprastos trukmės filmo!), kol Hantas pagaliau paneria į Arkties vandenyno tamsą. „Galutinis atpildas“ šiuo metu yra vienas brangiausių filmų kino istorijoje, jo gamybos darbai užtruko trejus metus, todėl sunku suprasti tokį filmo kūrybinės komandos nejautrumą filmo trukmei ir bendrai siužeto dinamikai.

Dėl patirtos „Neįmanoma misija: mirtinas atpildas. Pirma dalis“ finansinės nesėkmės 2023-iaisiais (sakoma, kad kalčiausias čia „barbenhaimerio“ tandemas) ir bandant atsiriboti nuo blogų asociacijų „Mirtino atpildo“ antrąja dalimi turėjęs būti filmas pakeitė savo pavadinimą. Kartu gerokai skiriasi ir jo intonacija. „Mirtiname atpilde“ netrūko humoro – ne perspausto, lengvo ir situacinio. O tamsos užlietas „Galutinis atpildas“ – tiesiog mirtinai rimtas. Net patys personažai nebejaučia jokio džiaugsmo dar kartą gelbėdami pasaulį, rimtais veidais jų sakomos klišinės frazės dėl humoro stygiaus kartais priartėja prie parodijos.

Filme nėra pamiršti klasikiniai „Neįmanomos misijos“ elementai – greitai bėgantis (būtinai bombos laikmačiui skaičiuojant paskutines sekundes) Cruise’as, su niekuo nesupainiojamos silikoninės veido kaukės, save sunaikinantys įrenginiai su žinutėmis – ir ačiū už tai filmo kūrėjams. Vis dėlto „Galutinis atpildas“ pašvęstas Cruise’o reginio filosofijai, kur svarbiausia – ne tradiciniai trilerio ar šnipų filmo elementai, o kuo sudėtingesni kaskadiniai triukai. Kas kartą, kai atrodo, kad 62 metų Cruise’as jau pasiekė savo fizinių galimybių ribas (o jei ne jis, tai triukų riziką vertinantys režisierius su prodiuseriais), jis įrodo priešingai. Dvi pagrindinės filmo veiksmo scenos – povandeninė ir vykstanti ore su dvisparniais lėktuvais – atrodo tokios sudėtingos, kad, net žinant aktoriaus atsidavimą, sunku patikėti, jog jos buvo sukurtos ne prieš žalią ekraną. Tarsi Cruise’as ir režisierius būtų nusprendę sukurti „Neįmanomos misijos“ franšizei tokį finalinį reginį, kokio pranokti nebegalėtų niekas kitas, net ir jie patys. Nebent išsiųstų Cruise’ą į kosmosą.

Ideologinis JAV šlovinimas, regis, jokioje kitoje „Misijoje“ nebuvo toks ryškus. Po trumpam iškilusios moralinės dilemos, ar verta sunaikinti milijonus, kad išgelbėtum milijardus, būtent JAV Prezidentės nepalenkiamas ryžtas ir meilė žmonijai apsaugo visus nuo paties baisiausio – visiško susinaikinimo. Logika, kad visos valstybės tiesiog galėjo atjungti savo branduolines raketas nuo skaitmeninio valdymo tinklo, šį kartą nesuveikė.

Nors Hantas yra aukščiau paprasto mirtingojo, pasiilgstu jo tokio, koks jis buvo pirmose dalyse – kiek apgauto, kiek pasiklydusio ir kiek daugiau žmogaus. Nes paskutiniame filme jis – nepalenkiamas mesijas, tvirtai, be mažiausios abejonės atsilaikantis net prieš mylimosios viliones valdyti „Esybę“. Su Liuterio žinute, kad „mūsų gyvenimas yra mūsų padarytų sprendimų pasekmė“, Hantas išsilaisvina iš slegiančių kaltės pančių, įveikia gamtos jėgas, išrauna blogį su visomis jo skaitmeninėmis šaknimis ir dar kartą išgelbsti pasaulį.

„Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ yra ne toks visų „Misijų“ finalas, kokio buvo galima tikėtis. Tai filmas, kuris, panašu, jau ir pats nebetiki savo sėkmės formule – su nedidelėmis modifikacijomis atkartojama nuo pat franšizės pradžios, ji galų gale ėmė nebepasiteisinti. Atrodo, kad su paskutine dalimi simboliškai pasibaigia seno kirpimo blokbasterių era. Komanda atsisveikina, nebėra papildomos scenos po finalinių titrų, pasaulis išgelbėtas ir dar viena neįmanoma misija jų nebelaukia. Galbūt tai ir ilgo kino istorijos etapo pabaiga – kitiems kino kūrėjams reikės sugalvoti, kuo sėkmingai – finansine prasme – užpildyti likusią tuštumą (bondiada pasibaigė su paskutiniu Danielio Craigo filmu, ir maža vilties, kad ji dar įgys naują kvėpavimą), o tai – darbas ne iš lengvųjų. Ir vis dėlto kelionė buvo gera. Lik sveikas, specialusis agente Itanai Hantai!