28 metai po
(28 Years Later)

Panašia scena prasideda ir naujausioji, trečioji franšizės dalis „28 metai po“. Filmo įžangoje matome, kaip „Teletabius“ žiūrinčius vaikus užpuola zombiais virtę jų tėvai, o vienas berniukas lieka gyvas pasislėpęs bažnyčioje. Atrodytų, štai ir vėl žiūrime širdį draskantį ir egzistencinį nerimą keliantį filmą. Tačiau akylesnis franšizės gerbėjas iškart pastebės, kad šioje scenoje, o ir visame filme trūksta Johno Murphy kompozicijos „In The House, In A Heartbeat“, kuri ankstesnėse dalyse skambėjo pačiais baisiausiais momentais. O ir filmo pradžia, palyginti su „28 savaičių po“ įžanga, tetrunka vos kelias minutes, neleidžiant susitapatinti su žudomais veikėjais. Taigi, kyla klausimas, ar naujausia franšizės dalis vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis? Viena vertus, trečioje dalyje išlaikoma kino stilistika primena subjektyvaus žvilgsnio poveikį. Drebantis plano rėmas ir chaotiškai judanti kamera čia taip pat kuria „slėpimosi“ ar „žvalgymosi“ jausmą. Prisiminkime, kad viena iš pagrindinių filmo „28 dienos po“ estetinių savybių kaip tik ir buvo tam tikrų scenų filmavimas rankine „Canon XL-1“ kamera, leidžiančia lengviau kurti subjektyvumo įspūdį. Kita vertus, naujausias filmas savo stilistiniais sprendimais ir siužeto plėtojimu akivaizdžiai skiriasi nuo ankstesnių dviejų dalių.

Į akis iš karto krinta tai, kad šiame filme nevengiama eksperimentuoti su vizualine raiška. Pavyzdžiui, veiksmo scenose dažnai staigiai keičiama žvilgsnio trajektorija, kai nužudžius zombį laikas sustabdomas ir kamera keičia savo padėtį. Tai vizualiai įdomus, dėmesį traukiantis sprendimas: šios scenos filmuotos naudojant specialų įrenginį, kuriame buvo išrikiuota nuo 8 iki 20 „iPhone 15 Pro Max“ telefonų. Techninės galimybės atsiskleidžia ir gamtos vaizduose, nufilmuotose plačiu formatu bei aukšta 4K raiška. Tačiau filmo kokybė retkarčiais sąmoningai „suprastinama“. Pavyzdžiui, kai kurių planų vaizdas kraštuose dirbtinai sulietas, ko filmo kūrėjai, turėdami tokias technines galimybes, galėjo nesunkiai išvengti. Taip bandoma sąmoningai sudaryti įspūdį, kad tai gana pigiai nufilmuotas zombių filmas. Pretenzingą kūrėjų požiūrį išduoda ir filme nuolat naudojamos intertekstualios nuorodos. Antai ant kalno išsirikiavę zombių siluetai primena klasikinį Ingmaro Bergmano „Septintojo antspaudo“ kadrą. O kitoje scenoje perpasakojama filosofo Walterio Benjamino esė apie Paulio Klee piešinį „Angelus Novus“, kuriame angelas žvelgia į ateitį. Žiūrint filmą „28 metai po“ ne visai aišku, ar tai žanrinis zombių filmas, ar europinis arthausas, kuriame apstu intertekstualių nuorodų. 

Filmo vertinimą apsunkina ir naratyvo lygmuo. Čia atrasime daug įvairių žanrų priemaišų. Pradžioje „28 metai po“ primena kelio filmą. Pagrindiniams veikėjams besiruošiant kelionei, vienas iš jų net ištaria metakomentaru tampančią frazę: jokio kelionės tikslo iš tiesų nėra. Kartu tai brendimo filmas – dvylikametis Spaikas (Alfie Williams) supranta, kad pasaulis yra žiaurus, o žmonės mirtingi. Jame gausu ir ryškių satyros bei komedijos elementų – čia yra NATO karys, kurio kiekviena frazė sukelia juoką. Tačiau tokia žanrų maišalynė kaip tik ir trukdo reikštis siaubui. Kiti filme panaudoti motyvai – palikuonis gimdantys ar „sužmogėję“, gentyse gyvenantys zombiai – jau buvo matyti filmuose „Numirėlių aušra“ („Dawn of the Dead“, 2004) ar „Aš esu legenda“ („I Am Legend“, 2007). Tokia žanrų ir motyvų samplaika filmą „28 metai po“ paverčia savotišku kanibalu, mintančiu pačiu zombių žanru. Tarpais filmo kūrėjai į savo kūrinį žvelgia pernelyg rimtai, tarpais paverčia jį lengvu, beveik pramoginiu reginiu. 

Akivaizdu, kad kiekvienas zombių filmas pasakoja apie žmones. Kaip sakė pagrindinis legendinio filmo „Numirėlių aušra“ („Dawn of the Dead“, rež. George A. Romero, 1978) veikėjas – mes ir esame zombiai („they are us, thats all...“). Ką šiuo atveju pasako filmas „28 metai po“? Ankstesnės franšizės dalys rodė, kad žmogus žmogui – vilkas, o zombių apokalipsė buvo vaizduojama kaip bauginantis ir egzistencinę grėsmę keliantis įvykis. Tai buvo išties baisūs filmai. O trečiojoje dalyje beveik visi žmonės yra gana geranoriški, kvailus zombius kung fu judesiais žudantys veikėjai. Ypatingą sumišimą kelia paskutinė filmo scena, kuri greičiausiai taps užuomazga jau kuriamiems tęsiniams. „28 metai po“ gali būti vertinamas kaip gana neblogas vizualių eksperimentų ir intertekstualių nuorodų rinkinys. Dėmesio vertas filmo garso takelis, o scenarijus išsiskiria gana netikėtais sumanymais – paskutinėje scenoje su zombiais besikaunantys veikėjai spalvingais kostiumais ir yra tie įžanginėje scenoje žiūrimi teletabiai! Tačiau tai gana silpnas zombių filmas. Išėjus iš filmo peržiūros, netoli manęs einantis paauglys trumpai ir aiškiai viską puikiai apibendrino: „Man filme apie zombius trūko pačių zombių...“