Materialistai
(Materialists)

„Materialistai“ prasideda scena iš pirmykščių žmonių gyvenimo (aliuzija į „2001 metų kosminę odisėją“ čia neišvengiama). Vyras ateina pas jo laukiančią moterį, tačiau prieš priimdama iš gėlės susuktą žiedą ji dar spėja įvertinti jo atsineštus medžioklės įrankius – kaip saugaus ir aprūpinto gyvenimo garantą. Tuoj po to persikeliame į šių dienų Niujorką. Jo gatvėmis ryžtingai kulniuojanti Liusė (Dakota Johnson) pakeliui spėja nepažįstamiems vienišiems vyrams paduoti savo vizitinę kortelę. Ji dirba pažinčių agentūroje – pažinčių programėlės ekvivalente turtingiesiems. Ir jos pasaulyje, lyginant su filmo įžanga apie pirmykščius žmones, mažai kas pasikeitę.

Song kuria pasaulį, kuriame santykiai dažniausiai tėra prekė, kurią įsigijus pasitenkinimas turi būti garantuotas, o jei ne – atgausi pinigus. Kiekvienas Liusės kalbinamas potencialus pirkėjas telpa į formulę – amžius, ūgis, svoris ir (svarbiausia?) sąskaita banke. Tada odos spalva, politinės pažiūros ir išsilavinimas. Beveik kaip renkantis spintą „Ikėjoje“. Ne veltui filmo personažas Haris (Pedro Pascal) kūną prilygina būstui – investicijos į save lygiai kaip ir buto remontas pakelia tavo vertę rinkoje. Ir nors nuotakai, raudančiai, kad jos pasirinktas vyras leidžia jai jaustis vertingesnei, norisi patarti užuot tekėjus kreiptis psichoterapijos, Song personažų mintys apie kito žmogaus daiktiškumą, vertę ir savivertę, racionalų apskaičiavimą ir kažkur toli liekančias emocijas daugeliui yra bent iš dalies atpažįstamos (kirbančios kažkur giliai) ir todėl gana nepatogios. Kartu šie komentarai filme vieni stipriausių. Tik, deja, jų turinys sutelpa į kelis personažų dialogus.

Vaizdas filme kuria antrą sluoksnį. Režisierei svarbios detalės – net personažų būstai ir gyvenamieji rajonai tiksliai nusako jų materialinį statusą (kaip ir detalė, kad Liusė per atostogas turi pernuomoti savąjį). Operatoriaus Shabiero Kirchnerio kamera, rodanti žmones stambiu planu, staiga atsitraukianti, pradanginanti juos mieste ar tarp daiktų, daug pasako apie jų jaučiamą vienatvę. Iškalbinga ir scena, kurioje Liusė Hario glėbyje ne svaigsta iš meilės, o vis bando apžiūrėti jo prabangų būstą – toks tyras, materialus cinizmas.

Atrodo, kad materializmo persmelktame pasaulyje Song bando perprasti amžinąją, metafizinę meilės prasmę, kuri priešpriešinama racionalumui. Tam ji pasirenka klasikinį romantinės komedijos tropą – nuspėjamą struktūrą (taip pat ir pabaigą), archetipus, dialogus. Liusė čia turės pasirinkti tarp milijonieriaus Hario ir skurstančio buvusio mylimojo Džono (Chris Evans). Tačiau konstruoti šią opoziciją režisierei sekasi kur kas sunkiau, o tai nulemia pastebimus filmo nelygumus.

„Materialistų“ personažams trūksta gylio, jie veikia kaip abstrakčios režisierės idėjos apie santykius, santuoką ir pinigus. Liusė geria alų ir svajoja ištekėti už labai turtingo vyro. Haris daug uždirba, miega šilkiniuose pataluose ir gali pirkti dideles gėlių puokštes. Džonas dirba prastai apmokamus darbus ir vargsta dalindamasis buitimi su bendranuomiais. Mes nesužinome, ką jie mėgsta ir apie ką svajoja. Neįtikina, kad jauna, protinga moteris, galinti save išlaikyti, vieninteliu savo tikslu laiko santuoką su labai turtingu vyru. Neįtikina scena, turėjusi būti lemiama Liusei darant savo pasirinkimą – kaip ta jauna, protinga moteris gali būti šokiruota, jog vyras, formaliai atitinkantis visus kriterijus, kartu gali būti smurtautojas. Neįtikina ir tai, kad dėl abstrakčios meilės galima atsisakyti bet kokio komforto (ar net nebenorėti gerai apmokamo darbo). Personažų pokyčius gali nulemti smulkmenos, vis dėlto filme jų nepakanka, kad galėtum patikėti Liusės transformacija.

Operuojama kontrastais – didžiulė, estetiška penthauzo erdvė prieš skurdaus bendro buto netvarką. Vyrai žavingi savaip: Pascalis vaidina save – Holivudo svajonių jaunikį (arba vienaragį, kaip jis vadinamas filme), Evansas, visai ne superherojus, paradoksaliai gerai atrodo nevykėlio amplua. Tačiau Johnson tiesiog stokoja charizmos, neįtikina nei jos pyktis buvusiam mylimajam, nei materialine nauda grįstos ambicijos. O visiems personažams kartu tiesiog trūksta chemijos – daugiau kibirkšties buvo galima įžvelgti viename „Praėjusių gyvenimų“ nuotoliniame pokalbyje nei visuose „Materialistuose“. Žiūrint filmą, nekyla abejonių, jog Haris – geresnis variantas Liusei, juo labiau kad jos ir Džono santykių nesėkmę jau matėme. Tačiau akivaizdu ir tai, kurį Song laiko geru, ir kurį blogu. Todėl nesunku atspėti, ką pasirinks Liusė.

„Materialistai“ – ambicingas filmas, po romantinės komedijos skraiste slepiantis socialinę kritiką, žvelgiantis į žmonių santykius, kalbantis apie tai, kad pertekliniai reikalavimai dažnai tampa kliūtimi į asmeninę laimę. Jis tikslus kaip komentaras. Ir vis dėlto neįtikina kaip pasakojimas.