Atleisk, mažyte
(Sorry, Baby)

Apie pažeidžiamumą ir pragiedrulius


Režisierė ir scenarijaus autorė Eva Victor

Operatorė Mia Cioffi Henry

Vaidina Eva Victor, Naomi Ackie, Louis Cancelmi, Kelly McCormack, Lucas Hedges, John Carroll Lynch

2025, JAV, Ispanija, Prancūzija, 103 min.

Platintojas Lietuvoje „Adastra Cinema“


Tai nesąžininga, bet kartais nutinka labai blogų dalykų. Vis dėlto gyvenimas tęsiasi. Kitoks, galbūt ne tokia tiesia trajektorija kaip tikėtasi, tačiau tęsiasi. Taip trumpai apibrėžčiau Evos Victor filmo „Atleisk, mažyte“ pagrindinę mintį. Ji pamažu išsiskleidžia lakoniškame, subtiliame ir įtaigiame kūrinyje, kurio kino raiškos ir scenarijaus branda kelia nuostabą, nes filmas – Victor režisūrinis debiutas. 

 

„Atleisk, mažyte“ premjera įvyko šiemet Sandanso kino festivalyje, kur jo platinimo teises kaipmat įsigijo „A24“. Tame festivalyje Victor pelnė prestižinį Waldo Salto scenarijaus apdovanojimą, teikiamą už autentiškumą ir meninę raišką. Taip pat norisi atkreipti dėmesį, kad vienas iš filmo prodiuserių – kino režisierius Barry Jenkinsas, kurio „Mėnesienos“ („Moonlight“, 2016) atspindžių čia taip pat galime rasti. 

 

Iš pirmo žvilgsnio „Atleisk, mažyte“ istorija yra paprasta, bet kito scenaristo rankose kirčiai būtų, galima įsivaizduoti, dedami visai kitur. Dėmesys čia kreipiamas ne į tai, kas vyksta, o kaip vyksta – ir, dar svarbiau, į įvykių pasekmes. Laikas filme nėra linijinis, jis suskirstytas vienerių metų skyriais, kurių kiekvienas turi gana abstraktų pavadinimą. 

 

Filmo pradžia – metai su kūdikiu. Agnes (pati Victor), literatūros profesorę koledže Naujojoje Anglijoje, aplanko draugė Lidija (Naomi Ackie). Dideliuose jaukiuose namuose Agnes gyvena viena su kate, ir atrodo, Lidijos vizitas – malonus rutinos paįvairinimas. Jų gyvenimas kiek kontrastingas – Lidija atvyko iš Niujorko su žinia, kad laukiasi, o Agnes, atrodo, retai iškiša iš namų nosį. Vakarieniaujant su buvusiais bendrakursiais išryškėja dėl praeities įvykių tvyrančios įtampos. To blogo įvykio, apie kurį žvilgsniais susikalba Agnes ir Lidija, bet nežino kiti sėdintieji prie stalo.

 

Per vakarienę žiūrovui kilusi bloga nuojauta greitai pasitvirtina. O tai, kaip parodomas šis įvykis, yra Victor nuosaikumo pavyzdys. Seksualinė prievarta ekrane įprastai tampa sudėtingo vizualinio režimo navigavimo erdve – kiek ir ko (ne)rodoma, dėl ko priimami tokie sprendimai, ir kaip to nepaversti prievartos pornografija. „Atleisk, mažyte“ vizualinis režimas yra kitoks: svarbiau ne pats prievartos veiksmas ir jo reprezentacija, o Agnes savijauta ir tai, kas vyksta po to. Visai ne šio įvykio priežastys, nekalbant apie struktūrinius galios disbalansus ir sistemines mokslo institucijų problemas. 

 

Nelinijinis filmo laikas – puiki paralelė gijimo procesui, kartais trunkančiam visą gyvenimą. Taip, tai giliai traumuojanti patirtis, kurią apsunkina institucijų neveiksnumas – gydytojo pamokymai Agnes, ką reikėtų daryti patyrus seksualinę prievartą („dėkui, turėsiu omenyje kitą kartą, kai tai nutiks“, – sako ji), universiteto, ieškančio teisinių spragų, kad išvengtų atsakomybės. Vis dėlto ji esmingai nepakeičia pačios Agnes – jos trajektorija nėra apibrėžta tik patirtos prievartos ir „Atleisk, mažyte“ nėra istorija apie tragiško įvykio pasiglemžtą likimą. Ji primena apie save panikos priepuoliais ir noru padegti kaltininko kabinetą, tačiau netampa gyvenimą užbaigiančiu įvykiu. 

 

Kasdienybėje lieka erdvės ryšiui su kitais, pavyzdžiui, kaimynu Gevinu (jautriai komiškas Luko Hedgeso vaidmuo), gatvėje išgelbėta kate. Viena netikėčiausiai paveikių filmo scenų – pokalbis su nepažįstamu greitojo maisto restoranu savininku Pitu (John Carroll Lynch), išmoningai sužaidžiantis žiūrovo stereotipais. 

 

Tačiau tai nepaneigia traumos ir kartu stebina, kad tokia istorija nešokiruoja. Viltingai vis dėlto nuteikia tai, jog post #MeToo įtvirtino seksualinės prievartos atpažinimą ir nenormalizavimą – Lidija iškart tiksliai įvardija tai, ką išgyveno Agnes. Apskritai, artimas Lidijos ir Agnes ryšys – vienas stipriausių filmo aspektų. Puiki aktorių vaidyba ir operatorės darbas leidžia užfiksuoti tą sunkiai apčiuopiamą ilgamečių draugių džiaugsmą būti kartu. 

 

Eva Victor įkūnija tą Agnes trapumą tarp traumos ir gijimo, gyvenimui judant į priekį, tačiau kūnui ir psichikai prisimenant tai, kas įvyko. Nereikėtų pamiršti, kad iki savo režisūrinio debiuto Victor buvo labiau žinoma kaip komiško turinio kūrėja. Tamsiai komiškas lengvumas, su kuriuo nagrinėjamos „Atleisk, mažyte“ temos, kiek primena Phoebe Waller-Bridge braižą, kyla paralelių ir su „Nepritapusia“ („Fleabag“, 2016–2019). 

 

„Atleisk, mažyte“ – pažeidžiamas ir stiprus debiutinis kino pareiškimas. Stiprus savo kasdienybės ir ribinių būsenų pajautimu, renkantis ne patosą, o subtilią, kartais monotonišką kasdienybę. Ir, kas netikėčiausia, nuteikiantis viltingai – be sacharino, su pragiedruliais.