Bugonija
(Bugonia)

„Bugonija“ yra Pietų Korėjos filmo „Išgelbėkime žaliąją planetą!“ (2003) perdirbinys. Filmas prasideda ir baigiasi bitėmis – gana tradiciniu animalistiniu vaizdu Lanthimoso filmams (juose visada daug gyvūnų), atliepiančiu jo nuolatinį domėjimąsi gyvuliškais žmonių hierarchijos žaidimais. „Bugonijoje“, kaip ir ankstesniuose jo filmuose, smurtas, žodinės manipuliacijos, socialinė izoliacija išlieka konstantos. Tačiau turbūt dar joks Lanthimoso filmas nebuvo taip glaudžiai susijęs su mus supančia realybe ir jos aktualijomis. Šį kartą ekrane – tamsi ir labai alegoriška istorija apie sąmokslo teorijas, opioidų krizę, klimato kaitą ir didžiųjų korporacijų sėjamą blogį.

Pavargęs nuo pamažu niokojamos žemės, po truputį netekdamas visko, ką jis mylėjo, bitininkas Tedis (Jesse Plemons) nusprendžia įvykdyti teisingumą. Kas slepiasi už blogio? Žinoma, kad ateiviai. Ne veltui Tedis peržiūrėjo begalę medžiagos internete ir dabar gerai žino ne tik kas dėl visko kaltas, bet ir kaip atskirti Žemei nedraugiškus Andromedos gyventojus nuo tikrų žmonių. Remiantis Tedžio atliktais tyrimais, viena iš ateivių yra didžiulės farmacijos įmonės, kurioje jis pats dirba pakuočių skenuotoju, generalinė direktorė Mišelė Fuler (Emma Stone). Jos kėslams Tedis neketina pasiduoti. Į pagalbą pasitelkęs savo pusbrolį Doną (Aidan Delbis) jis sukuria planą, kaip išgelbėti planetą: jie pagrobs Mišelę ir privers ją užmegzti kontaktą su andromediečių laivu. Pirmoji plano dalis pavyksta, ir prirakinta Mišelė atsibunda pelėsiais dvokiančiame pusbrolių namo rūsyje.

Taip prasideda fizinė ir idėjinė filmo personažų kova, sudaranti filmo pagrindą. „Bugoniją“ turbūt galima pavadinti kamerine drama – didžioji filmo veiksmo dalis vyksta dviejuose Tedžio namo kambariuose. Svarbiausia čia personažų ginčai apie tai, kas, jų suvokimu, yra tikroji tiesa (savo ruožtu jų pokalbiai primena socialinių tinklų komentarų skiltį, ir turbūt neatsitiktinai). Sunku kurį nors iš filmo personažų pavadinti simpatišku – riba tarp herojų ir antagonistų čia gerokai nusitrynusi. Galbūt tik išskyrus tikrąją auką – pusbrolį Doną, nuoširdų savų rūpesčių turintį vyrą, kuriam dėl aplinkinių manipuliacijų sunku nejausti gailesčio.

Žinoma, Mišelė yra korporacinės retorikos meistrė, į Tedžio kaltinimus atsakanti tuščiais sakiniais – „aš suprantu, ką Jūs turite galvoje, ir aš, su visa derama pagarba, nesutinku“. Jos žargonas veda Tedį iš proto ir tik dar giliau stumia jį į sąmokslo teorijų beprotybę. Kartu tai ir puikus pavyzdys, kaip susvetimėjimas ar nuolatinis menkinimas (kaip ir nutinka Tedžio istorijos atveju) gali privesti prie tikro smurto.

„Bugonija“ prasideda lengvai, tačiau su kiekviena scena tampa vis tamsesnė ir brutalesnė. Žiūrint ima kilti klausimas, kas yra tikrasis aukojamas veršelis – Mišelė (kaip atrodytų iš pradžių) ar vis dėlto Tedis? Aukojimo motyvas tampa vienu centrinių ir leidžia Lanthimosui kelti klausimą apie šio veiksmo teisingumą (nepaisant galimos naujų bičių vados). O abipusė dehumanizacija – Tedžio, laikančio Mišelę ateive, todėl lengva ranka atliekančio eksperimentus, ir Mišelės, apskritai nelaikančios Tedžio kažkuo, kas vertas dėmesio ir atjautos, – primena Lanthimoso taip mėgstamus antropologinius eksperimentus.

Dar „Malonės rūšyse“ (2024) susitikęs Stone ir Plemonso duetas kameriškose filmo aplinkybėse yra kaip niekad stiprus. Plemonso Tedis – intelektualus, tačiau fanatiškas jaunas vyras, užsibrėžęs tikslą išgelbėti pasaulį. Vis dėlto nesunku suprasti, kad jo beviltiškumą ir tamsumą (taip pat ir įsitikinimų) sąlygoja visuomenė, kuriai produktas prioritetų eilėje yra pirmesnis nei žmogus. Stone Mišelė – pasibjaurėtina, šalta, be lašelio atjautos kitiems – ir turbūt būtent todėl tragiška. Savo įmonės koridoriais ji kaukši avėdama „Louboutin“ aukštakulniais, jau tapusiais kapitalistinės sėkmės simboliu (o gal ir fetišu), o filmuojamame reklaminiame klipe kalba apie skaidrumą ir įvairovę, nors akivaizdu, kad jai tai tiesiog nerūpi.

„Bugonija“ konstatuoja mūsų pasaulio būklę – žmonija miršta dėl savo pačios nuosmukio. Ankstesni Lanthimoso filmai, nepaisant visko, įprastai žadėdavo viltį. Šį kartą belikęs tik amžinas mėnulio užtemimas, dėl kurio noras pabėgti į Andromedą atrodo visai suprantamas.