Juodoji arbata
(Black Tea)

Įsiminė, kad lemtingi personažų gyvenimo momentai nustumti į neryškų antrą planą ar suvis palikti už kadro. Taip, filmo prologas gan įtemptas: paskutinę akimirką nuotaka išeina iš sutuoktuvių ceremonijos. Tačiau čia didieji įvykiai ir baigiasi: paskui režisierius Abderrahmane’as Sissako nė trupučio nesirūpina pavaizduoti, kokiu būdu filmo herojė Aja iš Dramblio Kaulo Kranto atsiduria Kantono (dar žinomo kaip Guangdžou) mieste Kinijoje ir tampa arbatos subtilybių žinove, nesigilina į jos jausmų kinui Vong Cai priešistorę. Ir man patiko ši nežinomybė – Sissako nekankina nei Ajos, nei manęs išvedžiojimais apie nueitą kelią ir atrastą vietą pasaulyje. Tik jungiamojoje scenoje Afrikos gatvių vaizdai susilieja su raudonais rytietiškais žibintais, ir netrukus išgirstame Ają laisvai kalbant kiniškai kitame žemyne.

Iš tiesų – argi nėra taip, kad vadinamieji svarbūs įvykiai galiausiai ištirpsta kasdienybės pursluose? Dėl atsainaus požiūrio į prasminius akcentus ir pasakojimo nuoseklumą filmas primena ne veržlią upę, o lengvai vilnijantį ežerą. „Juodoji arbata“ – iš atsitiktinių susitikimų ir prasilenkimų sudėtų vinječių rinkinys. Pokalbiuose išnyra ir vėl nugrimzta į dugną personažų praeities nuolaužos. Vinguriuoja Ajos ir Vong Cai meilės gija – nesuprasi, ar tai intymumo pradžia, o gal jausmai jau visai išsiskleidę, nes jie čia tvyro tarsi personažus gaubiantis švelnus aromatas.

Štai ši minkšta Sissako kino ritmika mane labiausiai ir žavi. Ja pasižymėjo ir poetiškas, lyg dykumos migla aptrauktas filmas „Laimės laukimas“ („Heremakono“, 2002), ir švelnusis „Timbuktu“ (2014), kur net džihado kovotojai jautėsi nejaukiai giluminės miesto ramybės akivaizdoje. Man pasirodė, kad būtent tose ramiose vilnyse glūdi atsakymas, apie ką gi ši „Juodoji arbata“. Ogi apie laimę, kuri yra ne išskirtiniai įvykiai, permainos, sprendimai, bet kiekvienos dienos rami gelmė. Aja atrodo nugrimzdusi į sapną ir tuo pat metu giliai išgyvenanti kiekvieną gyvenimo akimirką, detalę, prisilietimą. Todėl net itin kruopšti savo išvaizdos priežiūra (Aja vis eina darytis šukuosenos, o sukneles keičia keliskart per dieną) atrodo kaip vidinę rimtį kuriantis veiksmas.

Nedidelė vinjetė apie kino ir juodaodės meilę buvo įterpta ankstesniame Sissako filme „Laimės laukimas“. Niekad per daug nesusimąsčiau apie Afrikos ir Kinijos saitus, nors šiuo metu Kinija ir įgyvendina didingą geopolitinį užmojį „Viena juosta, vienas kelias“. Guangdžou mieste gyvena daugybė afrikiečių. Daugelis jų užsiima pigių kiniškų prekių gabenimu į Afriką. Kadangi vyksta nuolatinis judėjimas, sunku įvardyti tikslų atvykėlių skaičių – sakoma, kartais jis siekia porą šimtų tūkstančių. Afrikiečių gyvenamoji vieta vadinama Šokoladiniu rajonu – jį filme Sissako ir pavaizdavo, tiksliau, atkūrė Taivane. Net neabejoju, kad tikrovėje šis prekyviečių, užkandinių, grožio salonų margumynas nėra idiliška užuovėja. Tačiau Sissako sukūrė pasaką apie į kitą šalį įsiterpusią tautinę salą, kurioje, regis, dar labiau išsigrynina afrikietiška dvasia, o kiniška kultūra apgaubia ją mįslingo santūrumo ir giliai paslėptų jausmų skraiste.

„Juodoji arbata“ sukelia sapnišką sąstingį – žiūri ir, atrodo, niekaip negali pajudėti iš vietos ir išsibudinti. Filmo epilogas patvirtina – tai, ką regėjome, gali būti ir atmintyje išplaukęs praeities ruožas, ir sapnas. Tuo labiau kad vienas gan ilgas sapnas filme yra. Paskui pagalvojau – o gal Sissako čia tarsi perrašė siužetą apie džihadistų kontroliuojamą Timbuktu ir pavaizdavo ateities distopiją, kurioje privalomai kultivuojama įvairovė, o gyventojus švelniai, bet akylai prižiūri Šokoladinio rajono gatvelėse vis šmėžuojantys uniformuoti patruliai?