Mirtinas pasivaikščiojimas
(The Long Walk)

Žiūrovui nepasakoma, kas nutiko, kad JAV tapo nustekenta autoritarinio režimo šalimi – aišku tik tai, kad ekrane matomos mirtinos eitynės žymi devynioliktąsias metines po karo. Žinoma, kyla klausimas, kodėl šis šiurpus pasivaikščiojimas Valstijų gyventojams apskritai atrodo kaip dėmesio verta televizinė pramoga, tačiau šį kartą tai teks priimti kaip duotybę. Kingo romane šios eitynės buvo tarsi Vietnamo karo metafora – kaip visiškai beprasmiška avantiūra, pareikalavusi begalės gyvybių. Tad labai norint (ir stengiantis pateisinti filmo aktualumą) jas turbūt galima pritempti prie šių dienų politinių įvykių JAV ir pasaulyje vykstančių karų, nors filmo socialinė kritika mūsų laikams atrodo gerokai per silpna. Beprasmybės jausmas čia iš tiesų yra, tik kartais ima atrodyti, kad jis atsiranda ne vien dėl personažų išgyvenimų, bet ir dėl filmo siužeto. Šiaip ar taip, išgyvenimo taisyklės filme matomose JAV gana aiškios. Jei kritikuosi režimą, būsi nušautas. Jei skaitysi Kierkegaardą – būsi nušautas. Jei mirtiname pasivaikščiojime eisi lėčiau nei trys mylios per valandą – būsi nušautas.

Be žygiuojančių jaunuolių, filme pasirodo ir karinę uniformą vilkintis, girgždančiu balsu apie patriotizmą kalbantis Majoras. Nėra aišku, kaip jis tapo diktatoriumi, tačiau akivaizdu, kad jis ir yra vienvaldis Valstijų lyderis. Anot Majoro, eitynės įkvepia transliacijos žiūrovus, didina jų darbo našumą ir teigiamai veikia bendrą moralę. Viso to reikia, kad Valstijos išgyventų atgimimą. Žodžiu, šūkio „Tegul Amerika vėl tampa didi“ distopinė versija.

Nesunku suprasti, kodėl „Mirtinas pasivaikščiojimas“ nebuvo ekranizuotas iki šiol. Knygos idėja puiki, tačiau sunkiai perkeliama į ekraną. Kaip išlaikyti žiūrovo dėmesį stebint nepertraukiamas jaunuolių eitynes, kai keičiasi tik gamtos fonas ir paros laikas? Lawrence’as laikosi linijinio pasakojimo su mažu ekskursu į pagrindinio personažo Rėjaus prisiminimus apie tėvo mirtį (nors žodinė užuomina čia būtų buvusi paveikesnė už vizualią sceną). Koncentruojasi į personažus ir eitynėse užsimezgančias jų draugystes. Šiuos galima apibūdinti keliais sakiniais: Barkovičius – labai nesimpatiškas vyrukas, kurio visi nekenčia, Artas religingas, o Henkas nesustodamas kalba apie merginas. Yra ir gyvenimo stipriai sulaužytas, tačiau humoro jausmo neprarandantis Piteris, ir kuklus idealistas Rėjus, kuris šiose eitynėse vienintelis turi tikslą laimėti dėl didesnio visuotinio gėrio, o ne dėl egoistiškų paskatų (yra žinoma, kad bus išpildytas vienas nugalėtojo noras). Pastarieji du ir tampa pagrindiniais personažais, geriausiais draugais ir vienas kito gelbėtojais. Nors personažų portretai gana vienaplaniai, sušildo juos būtent pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Cooperis Hoffmanas (matytas „Saldymedžio picoje“) ir Davidas Jonssonas („Svetimas: Romulas“). Dėl jų vaidybos ir tarpusavio chemijos galima patikėti ir personažų išgyvenimais, ir užsimezgusiu ryšiu.

Distopiniuose pasakojimuose dažniausiai mezgasi viltis, randama būdų nugalėti ar pergudrauti sistemą. „Mirtiname pasivaikščiojime“ vilties mažai. Prasidėjus filmui jau žinai, kuo jis baigsis. Intarpai, maži maištavimai, dainos (scena, kai likusieji traukia „Klementiną“, vis dėlto puiki) sukuria iliuziją, tačiau neleidžia įsitraukti. Gal tai ir yra šio filmo išskirtinumas, o gal ir privalumas. Kaip ir mirtys – retai ekrane jos būna greitos, brutalios, bjaurios ir visiškai neherojiškos.

Kuo daugiau galvoji apie „Mirtiną pasivaikščiojimą“, tuo labiau supranti, kad jis apgauna. Savo asketiškumu, minimalizmu (kaip aliuzija į gylį), kelione per autoritarinę valstybę kaip galima daugiasluoksne metafora, žadama personažų transformacija. Nuvalius kelio dulkes lieka tik puikūs aktorių pasirodymai vidutiniškame ir gerokai per ilgame filme.