Nuo aukštumų iki žemumų
(Highest 2 Lowest)

Tiksliau, ne perdirbinį, o interpretaciją, paliekant sau daug erdvės improvizuoti. Kaip „Vanity Fair“ interviu sakė režisierius, tai džiazo stiliumi kurtas filmas, tad šis improvizacinės muzikos žanras tampa raktu į filmo struktūrą. Tie, kurie vylėsi šiuolaikinio Kurosawos filmo perpasakojimo, gali ir nusivilti, mat Lee dažnai keičia ritmą, jungia žanrus kaip garsus, – istorija balansuoja tarp kriminalinio siužeto ir miesto poemos, tarp socialinio komentaro ir asmeninės išpažinties.

Filmo centre – muzikos leidybos magnatas Deividas Kingas (Denzel Washington), žmogus, pasiekęs viską, kas įmanoma, tačiau praradęs ryšį su tuo, dėl ko viską pradėjo, – su muzika. Kai pagrobiamas ne jo, o asmeninio vairuotojo Polo (Jeffrey Wright) sūnus, Kingas susiduria su dilema: sumokėti išpirką ar išsaugoti savo verslo imperiją. Kurosawos istorijoje ši dilema buvo visuomenės pjūvis, Lee filme ji tampa vidine būsena: nuovargio, abejonių, prarasto ryšio su pasauliu. Be to, Kurosawa savo filme kalbėjo apie klasinius skirtumus, o Lee juos perrašo į asmeninę refleksiją – kas nutinka menininkui, kai jo sėkmė virsta narvu?

Denzelio Washingtono suvaidintas Deividas Kingas yra ir jo, ir Lee alter ego – jis ir stiprus, ir trapus, norintis kontroliuoti, bet ir bijantis prarasti, vis dar ambicingas, pilnas idėjų, bet veide įrašytas nuovargis. Kingas dabar karjeros viršūnėje, tačiau visiškai izoliavo save nuo „gatvės“, kur viskas kadaise prasidėjo. Scenoje, kur Kingas sėdi savo kabinete tarp Toni Morrison ir Fredericko Douglasso (vieno pagrindinių juodaodžių laisvės ir orumo ikonų XIX a. Amerikoje) portretų, kamera fiksuoja ne gyvą žmogų, o veikiau simbolį – asmenį, tapusį našta pačiam sau, nors ir girdintį viską, tačiau nebesusigaudantį, kurie gyvenimo garsai yra tikri.

Filmo garso takelis ir repo dvikova tarp Deivido Kingo ir A$AP Rocky, įkūnijusio pagrobėją, – savarankiška partitūra. Vis dėlto ši muzikinė ekstazė turi savo kainą ir kartais nustelbia dramaturgiją, užleisdama vietą kaleidoskopiškam Niujorko portretui. Ten, kur Kurosawa kūrė moralinę įtampą, Lee kuria urbanistinę simfoniją, tačiau ji svyruoja tarp energijos ir chaoso, norėjimo viską parodyti ir nesugebėjimo sustoti. Vis dėlto reikia prisiminti Lee teiginį, kad tai improvizacinis filmas, tad čia svarbiau ne ritmas ar nata, o kvėpavimas. Niujorkas tampa savarankišku veikėju, džiazo instrumentu, kuriuo Lee dar kartą atlieka meilės dainą savo kontrastingam miestui.

„Nuo aukštumų iki žemumų“ – tikrai ne šedevras, tačiau vis dėlto autentiškas filmas: jis kalba apie tai, apie ką Lee kalbėjo visada – apie bendruomenę, garbę, tapatybę ir meną, kuris niekada jam nebuvo neutralus. Tačiau šįkart šie klausimai kyla ne iš pykčio, o melancholijos. Galbūt todėl filmas toks prieštaringas: jis atrodo kaip kūrėjo, ilgai kovojusio prieš sistemą, bandymas susitaikyti su tuo, kad jis tapo tos sistemos dalimi. Tad pabaigoje, kai Kingas klausia savo sienų su Arethos Franklin, Stevie Wonderio ir Jimio Hendrixo portretais: „Ką turėčiau daryti?“, žiūrovas supranta, kad tai ne scenarijaus eilutė, o paties Lee klausimas. Ne apie moralę, bet apie kūrybą. Ką daryti, kai tavo menas tapo tavo karjera, o maištas virto klasika. Taigi tai ne kritimo istorija, o lėtas nusileidimas – ne į dugną, bet į savirefleksiją apie žmogų, kurį sėkmė atitolino nuo „gatvės“, bet kuris vis dar ieško ritmo, galinčio grąžinti prasmę.