Taip!
(Ken!)

Esminis „Taip!“ klausimas – iš fantasmagoriškos nūdienos išaugęs ir tuo pat metu besikartojantis visais laikais: kaip išgyventi, jei negali ar pavargai priešintis pasaulio brutalumui? Filmo veiksmas rutuliojasi praėjus gal metams po spalio 7-osios „Hamas“ žudynių. Pagrindiniai personažai – džiazo pianistas, pasivadinęs Y., ir jo žmona šokėja Jazmina. Pirmuose kadruose jie įsiveržia kaip prabangių miltelių prisiuostę valdžios grietinėlės vakarėlio dalyviai. Tačiau netrukus suprantame, kad Y. su Jazmina meistriškai rado sprendimą, kaip išlikti laisviems bet kokiomis sąlygomis. Tiesiog su pasimėgavimu imituok oficialų stilių – pompastišką, karingą, patriotinį. (Žiūrėdama filmą prisiminiau, kad Artūras Barysas-Baras labai mėgo cirką ir sovietinius paradus.) Vaidink visur ir visada – niekas juk vis tiek nesupras, ar esi apimtas nuoširdžios euforijos, ar atvirai iš visko tyčiojiesi. Malonus šalutinis tokio elgesio poveikis – turėsi ne vieną progą audringai praleisti laiką.

Atrodo, dviem artistiškoms natūroms nėra nieko lengviau, nei šėlti gyvenimo scenoje: mojuoti valstybinėmis vėliavomis, o oficialiai programai pasibaigus – teikti sekso paslaugas. Kai vaidini, kad gyveni, mirtis irgi tampa spektakliu: porą kartų atrodo, kad Y. mirė, o jis ir vėl prisikelia. (Reikia paminėti, kad Y. vaidmenį atliko iš Ukrainos kilęs Izraelio menininkas Arielis Bronzas, su pasirodymais lankęsis ir Lietuvoje. Visai neseniai jis buvo areštuotas dėl įtarimų terorizmo kurstymu už eilėraštį „Facebook“ paskyroje.)

Kita vertus, nesunku suprasti, kad nervinga, amžinai kaip ant adatų herojų būsena yra karo (vykstančio ir subtiliais lygmenimis) padarinys. Gyvenimas virtęs žinių apie aukas ir žinučių, kviečiančių į eilinį vakarėlį ar valstybinę šventę, kratiniu. Filme net kamera svirduliuoja ar griūva apsvaigusi drauge su herojais.

Pirma filmo „Taip!“ dalis – iš kičinių dainų ir seksualių šokių sudėtas miuziklas ties psichozės riba. Dvi kitos dalys – prie antikinės tragedijos patoso artėjantis sunkus herojaus atkrytis. Jis primena tiesą: iš ko juokiesi, tam vergausi (nors nuoširdus noras tarnauti valstybės ar žmonijos labui neretai irgi pasisuka tragiška linkme). Viešųjų ryšių meistras, dirbantis Izraelio karinėms pajėgoms, suveda Y. su rusų technologijų ir dronų magnatu (jį su šalta demoniška didybe vaidina aktorius Aleksejus Serebriakovas). Kaip pranašas dangiškais apdarais nusileidęs iš aukštybių, jis pultelio spustelėjimu kuria virtualius miražus apstulbusios publikos akivaizdoje. Iš jo Y. gauna užsakymą sukurti naują Izraelio himną, kviečiantį nepalikti Gazoje akmens ant akmens. Skamba makabriškai? Iš pabaigos titrų sužinome, kad himno tekstas – autentiškas. Beje, Meilės kalva, kur, kaip pasakojama filme, šeimos mėgsta rengti iškylas su vaizdu į karo veiksmus, irgi egzistuoja. Dalykai, kurie filme atrodo peržengiantys moralės ribas, pasirodo esą ne režisieriaus išmonė, o tikrovė.

Save griaunantį pasaulį atspindintis „Taip!“ – lyg psichotroninis ginklas, kurį jo kūrėjas nutaiko į patį save. Tačiau mane labiausiai paveikė biblinius laikus menantys didingi akmenuoti peizažai. Kažkur tolumoje žybsi sprogimų ugnys, pakelėse driekiasi poligonai ir stūkso aklini kalėjimo mūrai. Spygliuotos vielos čia atrodo taip natūraliai pritapusios prie skurdžios augalijos, lyg būtų išraizgytos dar prieš du tūkstančius metų.